Į Lietuvos vadovus bei kitas valstybės institucijas, kurios suinteresuotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) veiklos stabilumu kreipėsi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras ir grupė Lietuvos Sąjūdžio narių.
Išreiškę susirūpinimą dėl LGGRTC ir tuo pačiu Lietuvos valstybės diskreditavimo, nie pažymėjo, kad septyniolika LGGRTC padalinių vadovų ir darbuotojų savo kreipimesi į Seimą tikino, esą jie priešinasi istorijos politizavimui, tačiau nepateikė dėl to nei vieno konkretaus fakto.
Iš tikrųjų, su minėto septynioliktuko kreipimusi prasidėjo pats aštriausias LGGRTC vidinių debatų politizavimas. Buvo mėginama sudaryti įspūdį, kad problemos kyla dėl naujai paskirto gen. direktoriaus patarėjo V. Valiušaičio. Tačiau šiam pasitraukus iš LGGRTC, toliau buvo puolamas Seimo naujai paskirtas gen. direktorius Adas Jakubauskas.
Kreipimosi autoriai teigia, kad dabartinė padėtis LGGRTC žiniasklaidoje pateikiama šališkai, nekalbama apie esmines problemas. Kadangi jau daug metų buvo rašoma apie LGGRTC, susidarė įspūdį, kad situacija jame ir anksčiau buvo labai sudėtinga dėl mažų atlyginimų ir didžiulės darbuotojų kaitos ir kt.
Kreipimesi rašoma, kad LGGRTC, tiriančiam sovietmečio istoriją, yra ypač stipriai įsigalėjusios sovietmečio vadybos/administravimo tradicijos. Generalinis direktorius ir visi padalinių vadovai buvo skiriami vadovauti iki gyvos galvos, nebuvo jokių administracijos narių kadencijų ir rotacijų. Tik 2020 m. Seimas, siekdamas ištaisyti tokį stiliaus LGGRTC valdymą, įvedė kadencijas generalinio direktoriaus pareigybei ir paskyrė prof. Adą Jakubauską vadovauti LGGRTC 5-ių metų kadencijai.
A. Jakubauskas, atėjęs vadovauti LGGRTC, išsikėlė tikslą įvertinti šio centro darbuotojų veiklos efektyvumą, skiriamų lėšų panaudojimą, pirmą kartą buvo sudarytas strateginės veiklos planas, panagrinėtos nepotizmo/klientelizmo apraiškos. Tuo, anot A. Jakubausko, ir buvo „pažeista komforto zona“, tai ir sukėlė dalies padalinių vadovų ir darbuotojų nepasitenkinimą.
„Manome, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl prasidėjo puolimas prieš naują LGGRTC administraciją, siekiant ją pašalinti, pasiekti, kad LGGRTC vadovautų „patogus“ direktorius, kad institucijoje niekas nesikeistų. Vadybos elementoriuose rašoma, kad į bet kurią įstaigą atėjus naujai administracijai, jos vykdomoms reformoms pritaria apie 20 proc. dirbančiųjų, priešinasi irgi apie 20 proc., o 60 proc. lieka neutralūs.
Tai, kas dabar vyksta LGGRTC yra visiškai klasikinis atvejis. Tačiau yra esminis skirtumas dėl LGGRTC institucijos specifiškumo, nes genocidas ir rezistencija yra savaime politinės prigimties istoriniai įvykiai, dėl šių įvykių interpretavimo ir vyksta informaciniai karai.
Per pastaruosius metus LR Seimas daugelyje švietimo, kultūros įstaigų, muziejuose įvedė kadencijas vadovams, daugelyje minėtų įstaigų keitėsi vadovai, kurie vykdė mažesnes ar didesnes reformas. Be abejo, ne visi tomis reformomis buvo patenkinti. Tačiau niekur kitur pasipriešinimas naujai administracijai nepersikėlė į viešąją erdvę, tik dėl padėties LGGRTC. Į šią kovą įsitraukė net kitų institucijų atstovai, Vilniaus universiteto dalis istorikų išplatino viešą laišką, kur išsakė „sunkiai įsivaizduoją, kad A. Jakubauskas ras sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“,- rašoma kreipimesi.
„LGGRTC, kaip institucija tirianti Lietuvos gyventojų genocidą bei įamžinanti laisvės kovotojų atminimą, dėl savo ypatingų funkcijų yra informacinio karo priešakinėse linijose. Apie informacinius karus prieš Lietuvą, viešai pradėta rašyti ir kalbėti tik pastaruosius kelis metus. 2021 m. vasario 4 d. portalas Delfi paskelbė Liudo Dapkaus straipsnį „Istorijos makaronai lietuvių ausims“, kur autorius pažymi: „kai skaitysite pranešimus apie audringas istorikų kovas, regėsite lipdomas etiketes ir stebėsitės ugningais pareiškimais, prisiminkite šį pavadinimą – „Istorinė atmintis“. Tai V. Putino parėdymu įkurtas fondas, kuriame labai konkrečiai apibrėžti uždaviniai Baltijos šalių atžvilgiu. Vienas iš šio fondo uždavinių – Rusijos ir Europos istorikų akyse diskredituoti oficialias vietines istorines – politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus, okupacijos muziejus).
15 min. portalo 2017 m. straipsnyje „Informacinis karas: kaip atpažinti Kremliaus propagandą ir kaip su ja kovoti“ specialistai nurodo, kad informaciniame kare naudojamos pagrindinės logikos manipuliacijos yra „Ad absurdum“ (privedimas iki absurdo), ir „Ad hominem“ (argumentas prieš žmogų). „Ad absurdum“ – kai tam tikras reiškinys yra hiperbolizuojamas iki tokio absurdo, kad skaitytojui atrodo, jog taip sumeluoti jau neįmanoma, todėl jis patiki, o „Ad hominem“ – kai yra atakuojama asmenybė, nėra diskutuojama tam tikra tema, nėra aiškinamasi, o paprasčiausiai yra klijuojamos etiketės“. Įdomu, kad tokia taktika naudojama prieš naują LGGRTC administraciją, kai ji kaltinama net už nepadarytus darbus iki jai pradedant dirbti Centre (manipuliacija „ad absurdum“). Apie puolimą „ad hominem“ išsamiai aprašė buvęs LGGRTC gen. direktoriaus patarėjas Vidmantas Valiušaitis publikacijoje „Politinės užuovėjos nebus – Genocido centras ir toliau bus puolamas“(Portalas Alkas, 2021 02 22).
Dėl visų šiame kreipimesi išvardintų dalykų matome problemą, kad LGGRTC parlamentinę kontrolę virš 20 metų vykdo LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, kuris vargu ar gali būti kompetentingas padedant spręsti kylančius iššūkius, kas susiję su informaciniais, hibridiniais karais ir panašiais dalykais. Panašu, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje LGGRTC kontrolė buvo perduota LR Seimo Žmogaus teisių komitetui, nes nebuvo ar nerasta geresnių variantų,- skelbia kreipimosi autoriai.
Jie prašo Seimo valdybą ir LR Seimo darbo grupės „Dėl situacijos LGGRTC“ narius atidžiai išnagrinėti šioje institucijoje susidariusią padėtį, įvertinti tai, kad puolimas prieš naują administraciją kilo pirmiausia bijant permainų įstaigoje, kad LGGRTC naujos administracijos kritika dėl įsivaizduojamo mokslo nuvertinimo ar mokslo autonomijos varžymo, yra tik priedanga, siekiant savųjų naudos tikslų.
Taip pat prašo LGGRTC parlamentinę kontrolę iš Seimo Žmogaus teisių komiteto perduoti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.
Dokumentą pasirao Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras dr. Leonas Milčius, Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos nariai dr. Algimantas Kurlavičius, šios tarybos pirmininko pavaduotojas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Romas Žemaitis, bei jos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.
Visa dokumento tekstas ČIA
Valiušaitį seniai turėjo išvyti iš Genocido centro, nes akivaizdžiai yra šališkas ir iškreipdamas ir vertindamas istorinius faktus, supriešindamas ir skaldantis visuomenę. Aišku, kad šios pakraipos centro darbuotojai yra nepatenkinti, nes ir jiems gali tekti atsisveikinti. Ir bendrai, Yra Valstybinis istorijos institutas, kurio pareiga tirti Lietuvos istoriją. Tai kam dar reikalingas dar viena valstybės institucija – Genocido centras, kuris buvo įsteigtas ne istorijos nagrinėjimui. Prisimename jos darbus….
Ačiū už puikų straipsnį. Mums visiems labai svarbu žinoti teisingą, neiškraipytą Lietuvos istoriją, o ne tą, kurią mums į galvas kimšo ir toliau nori kimšti sovietai: apie okupaciją, trėmimus, partizanus, sukilėlius, genocidą!!!
Mus eilinius Lietuvos piliečius, gąsdina tai, kad į Seimą atėjus lkagėbistinę praeitį turintiems KGB šulų palikuionims visoje Lietuvos valdymo sistgemoje atsikrado daugybė chaoslo, kur veikiame pagal principą „Skaldyk ir valdyk! I6 tiklr7j7 tai s1mioningai vykdoma destrukcija, kuri1 vykdo prokomunistiniai buv3 prokurorai ir svetimtaučiai. To neturėtų būti. Atrodo, kad dabartiknėje Lietuvoje nėra didesnės problemos uiž „linksmuolių” gėjų problemas, antroje vietoje už veidmainiškai save įvardijan čių „tautinėmis” mažumos problemas, nors jų , išskyrus karaimus ir čigonus, Lietuvoje nėra. Visos kitos veimainiaujančios ta sąvoka tautinės bendrijos turi savas valstybes ir negali vaDINTIS MAŽUMOMIS. o c]Ž.