Diakritiniai, arba skiriamieji, ženklai taip pavadinti turbūt todėl, kad vieną raidę skiria nuo kitos. Varnelė virš raidės š yra skiriamasis raidžių s ir š ženklas, raidę š ji skiria nuo s. Raidė, pavidalo atžvilgiu, yra kurios nors kalbos garso (tiksliau, fonemos) rašmuo. Rašmuo yra kalbos garso, skaičiaus arba skyrybos ženklo grafinis vaizdas. Tad rašmuo yra bendresnė sąvoka negu raidė, tačiau raidė, be rašmens, dar turi ir vertę.
Diakritiniai ženklai vartojami kai kuriems garsų tarimo požymiams, skiriantiems tos kalbos žodžius vienus nuo kitų, žymėti. Lietuvių kalboje ir kultūroje diakritinis ženklas yra raidės sudedamoji dalis. Kitaip sakant, raidės sąvoka apima ir diakritinius ženklus. S ir š yra skirtingos raidės, o ne ta pati raidė s be diakritinio ženklo ir su juo.
Tad raidės be diakritinių ženklų yra vientisinės, o su diakritiniais ženklais – sudėtinės. Vientisines raides sudaro vienas pamatinis rašmuo. Sudėtinę raidę sudaro pamatinis rašmuo (lotynų abėcėlės raidė) ir diakritinis ženklas. Rašmuo s yra pamatinis raidės š rašmuo, o varnelė virš jo – diakritinis ženklas.
Tarp kitko, kirčio ir priegaidės, taip pat intonacijos ženklai nėra raidžių skiriamieji ženklai, vadinasi, jie nėra diakritiniai ženklai. Tai papildomieji skiemens prozodinių (kirčio) arba sakinio tono požymių ženklai.
Kiekvieną diakritinį ženklą galima apibūdinti pavidalo, rašymo vietos, vartojimo srities (kokių raidžių sudėtinėmis dalimis jis gali eiti) ir vertės atžvilgiais. Lietuvių kalboje vartojami diakritiniai ženklai yra taškas, brūkšnelis, varnelė (paukščiukas) ir nosinė. Vieni iš šių ženklų rašomi atsieti virš raidžių, kiti – po jomis rašmens pabaigoje.
Taškas gali eiti tik raidės ė sudėtine dalimi, brūkšnelis – tik raidės (balsės) ū sudėtine dalimi; varnelė – trijų raidžių (pučiamųjų priebalsių) č, š, ž sudėtine dalimi; nosinės rašomos tik su keturiomis raidėmis (balsėmis): ą, ę, į, ų. Šie ženklai lietuvių kalboje žymi liežuvio pakilimo skirtumą, tariant garsą (ė); garso ilgumą (ū); garso kliūties, tariant raide žymimus garsus, židinių skaičių (č, š, ž) arba garso kilmę (ą, ę, į, ų).
Beje, taškeliai virš i ir j raidžių nėra diakritiniai ženklai, nes raidžių be jų (pamatinių rašmenų) lietuvių rašybos sistemoje nėra. Tad jos pačios yra pamatiniai rašmenys. Sudėtiniai pamatiniai rašmenys.
Raidžių ir jų diakritinių ženklų vertę nustatyti galima tik kurios nors kalbos rašto sistemoje. Galima sudaryti lotyniško raidyno pagrindu kilusių nacionalinių raidynų diakritinių ženklų rinkinį, bet jis tebus skirtingų rašto sistemų rašmenų sankaupa. Tokio paties diakritinio ženklo vertė skirtingose kalbose gali būti skirtinga.
Pavyzdžiui, imkime sutampančias lietuvių ir lenkų kalbų nosines raides ą, ę. Jų vertė šiose kalbose, t. y. jomis žymimi garsai, yra skirtingi: lenkų ą, ę žymi nosinį garsų tarimą, o ne jų kilmę kaip lietuvių kalboje. Todėl lyginti skirtingų kalbų rašto sistemoms priklausančius raidžių diakritinius ženklus galima tik pavidalo (grafinio vaizdo), o ne vertės atžvilgiu.
Įsileisdami į lietuvių kalbos rašybą svetimų kalbų diakritinius ženklus, iš tiesų įsileidžiame tų kalbų raides.
Įsileisdami į lietuvių kalbos rašybą svetimų kalbų diakritinius ženklus, iš tiesų įsileidžiame tų kalbų raides. Nes diakritinis ženklas vartojamas tik su pamatiniu rašmeniu. Vienas, be pamatinio rašmens, diakritinis ženklas nevartojamas. Jis yra neatsiejama raidės dalis.
Tačiau jeigu diakritinius (ir papildomuosius) ženklus atsietume nuo raidžių (kaip, atrodo, dabar politikų ir daroma) ir sakytume, kad naujų ženklų į lietuvių kalbą visai neįvedama, visi jie lietuvių rašyboje jau yra, tik jie atsiejami nuo raidžių ir įteisinama laisva jų vartosena, įteisintume aštuonias naujas lenkų kalbos raides: ą, ć, ę, ń, ó, ś, ź, ż. Apie ą ir ę jau rašiau.
Į dešinę pasviręs brūkšnelis virš raidės (kalbotyros vadinamas akūtu) lietuvių kalboje, kaip minėta yra papildomas, kirtį žymintis, raidės ženklas, o lenkų kalboje – įvairią vertę turintis diakritinis ženklas. Jo vertė šioje kalboje priklauso nuo pamatinio rašmens, su kuriuo jis vartojamas.
Negalima vienos kalbos diakritinių ženklų tiesiog perkelti į kitą kalbą.
Tad kiekvienos kalbos diakritiniai ženklai yra saviti ir priklauso ne tik nuo tos kalbos rašybos įpročių (taisyklių), bet ir nuo jos garsų (fonologinės) sistemos. Todėl negalima vienos kalbos diakritinių ženklų tiesiog perkelti į kitą kalbą, nes jie paprastai yra sudėtinės raidžių dalys ir priklauso kurios nors kalbos rašybos sistemai (turi joje skirtingą vertę).
Toks perkėlimas rašytinėje kalboje sukeltų kalbų rašybos sistemų (priklausančių tų kalbų kultūroms) maišymą, o sakytinėje – raidžių su diakritiniais ženklais vertės painiojimą. Paprasčiausiai, sakomų asmenvardžių nemokėtume užrašyti, o parašytų – ištarti.
Autorius yra Mokslinės informacijos skyriaus kalbos tvarkytojas, daktaras
Kuo ypatinga toji latynica kad visokiais kitais pagrindais po gimimo užrašytų pavardžių savininkai turėtų kentėti daug baisesnes kančias negu štai kenčia mūsų lenkai, žiūrėdami į lietuviškais rašmenimis (lotyniško pagrindo) neatpažįstamai subjaurotas savo dailias lenkiškas pavardes.
Nuo lenkų tik ginamės, o kodėl negalėtume atlietuvinti ir sulietuvinti kadai sulenkintų lietuvių pavardžių? Kodėl kalbininkai, atsitokėję , negalėtų paruošti reformos apmatų?
Visa košė dėl svetimtaučių ambicijų, kurias kursto ir palaiko svetima valdžia. Niekas nežino, kodėl ne lotyniško pagrindo pavardžių turėtojai kenčia ir nereikalauja pavardžių užrašymo autentiškai, pvz kirilica. Ar kokia arabica, kinica ir t..t. Vieną dieną pareikalaus ir jie, kad nediskriminuotume. Ir ką?