Laisvė partija siekia įteisinti homoseksualių asmenų šeimas. Ji pateikė Partnerystės įstatymą, kuris neutralus lyties atžvilgiu. Seimas jį atmetė vos dviejų balsų persvara. Laisvės partijos atstovė A.Armonaitė sako, jog tai ne pabaiga. Jai visai nesvarbu, kad daugiau nei 80 proc. Lietuvos žmonių nenori pripažinti tos pačios lyties asmenų šeima. Bet ji sako, bus taip, kaip nuspręsime…
Ta proga prisiminiau skaudų Arno Ilgausko laišką „Atsisveikinimas su valstybe“. Jis rašo: „Ši Tauta prarado Valstybę. Ne iš karto. Po truputį. Gegužės 15 d. įvyko gražus, pakylėtas, vieningas atsisveikinimas su Valstybe. Kaip M. K. Oginskis atsisveikino su Tėvyne, taip jo polonezo melodijos lydimi Vingio parke atsisveikinome su Valstybe. Kodėl? Todėl, kad mes nebevaldome šios valstybės. Ją jau valdo kiti. Kas? O argi tai svarbu? Faktas, kad ją valdo tikrai ne tauta“.
„Ar susigrąžinsime ją?“ – klausia jis ir priduria: „- Atsakymą baisu ne tik žodžiu ištarti, bet net ir tyliai parašyti…O kiek iš mūsų atsisakys savo gerbūvio dėl šio susigrąžinimo? 1 iš 10? 1 iš 100?
Kaip taip atsitiko, kad per 30 metų 99 iš 100 pavirto į 1 iš 100??- stebisi Arnas.- Naujoji karta mus jau keičia. Mūsų pačių užauginta modernioji, progresyvioji karta, kuri gal dar susimylės ir neištrins mūsų iš savo istorijos vadovėlių. Simboliška – 1989 m. pradėjome Vingio parke, jame 2021 m. ir užbaigėme.“
Skaudūs žodžiai. Norisi juos neigti. Bet visi tai seniai jautėme. Vijome mintį tolyn, suprasdami, jog kažkas šalyje negerai. Manėme, pavogti „Leo Lt“ milijonai, pagrobtas Vilniaus senamiesčio grindinys, dujų terminalo ofšorai ir kitos valstybės vagystės kada nors baigsis, viskas stos į savo vėžes. Teisingumo tikėjosi visi kurdami valstybę.
Bet ar galėjo baigtis, jei pavogtų milijonų niekas neieško, jei visuomenei nuo ryto iki vakaro peršama mintis, kad vagystės valstybėje yra norma?
Nuskambėjus vaikų atiminėjimams Norvegijoje, išvydome, kad Lietuva nebeturi nei savarankiškos užsienio politikos, nei užsienio reikalų ministerijos. Ji teturi įstaigą, atsiprašinėjančią užsienio valstybes už jose atimtus savo piliečių vaikus.
Abejonės sustiprėjo, kai Konstitucinis Teismas (KT) po žemės referendumo juos uždraudė, pasakęs, jog referendumams yra privalomas Seimo leidimas. Tai buvo ženklas, jog praradome teisę patys spręsti kas gerai ir negerai mūsų valstybėje. Bet vis dar kažko tikėjomės.
Matėme, kad pagrindinę Tautos sutartį – Konstituciją – nuolat ardo jos aiškintojai, matėme, kaip ji pamažu virsta skylėta, panaši į kandžių sugraužtą nacionalinę Trispalvę.
Sulaukėme dienos, kai valstybinės lietuvių kalbos likimą KT pavedė spręsti iš atsitiktinių žmonių suburtai kalbos komisijai. Netrukus sulaukėme KT žinios, kad santuoka šeimai nebėra svarbi, kad šeima – tėra tik meilė ir prieraišumas, t.y. santykių turinys, o šių santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi. Rašytinėje Konstitucijoje su žiburiu šito nerasime. Joje nėra parašyta daugybės dalykų, kuriuos mums „išaiškino“ KT.
Bet vis dar kažko tikėjomės.
Netrukus KT pasakė, jog šeima yra neutrali lyties atžvilgiu. Tuomet supratome, jog artėja svarbiausias mūšis dėl Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos. O įvykus LGBT aktyvisto V Mizaro nominacijai į KT teisėjus, supratome, jog šis paskutinis mūšis jau pralaimėtas, – jis reiškė Lietuvos Konstitucijos pabaigą. Konstitucinis teismas tapo nauja politinius nutarimus kurianti institucija, kurios nutarimai neapskundžiami ir neatšaukiami. Jis priminė kažką panašaus į SSSR Komunistų partijos centro komitetą, skelbiantį plenumo nutarimus.
Neverta smerkti KT teisėjų. Jie neturėjo pareigos ginti Konstituciją. Tokia pareigą turėjo Seimo nariai. Iš KT teisėjų buvo reikalaujama ją aiškinti. Ir aiškinti taip, kaip kažkam to reikia. Argi svarbu kam?
Ilgauskas sako, jau nesvarbu, kas Lietuvą valdo, svarbu, kad ją valdo kiti. Lietuvos valstybės nebėra. Ją praradome net nesuvokdami.
Nesvarbu, kad kol kas ją vadiname valstybe. Ir visa nesvarbu, ar ji kažkieno kolonija, ar provincija. Tai esmės nesikeičia. Svarbu, kad mūsų jaunimui toks būvis tapo norma. Jie laigo po pasaulį, lyg palaida kaimenė, dar nesuvokdami savarankiškumo prasmės.
Gal kažkada supras. O ir gal niekada. Gal A. Ilgausko žodžiais tariant jie atsakys: „ko triedi, viskas gerai, kaip gyvenom, taip ir toliau gyvensim, nieko gi neatsitiko… (suprask – žolės yra, šiluma atėjo, rupšnojam, kakojam ir katučių plojam)“.
O vis dėlto atsitiko. Mes patys nebepriimame sprendimų. Juos priima KITI be mūsų. Dabar KITI mums jau nurodo, kokią istoriją turime rašyti, kokias šeimas kurti, kaip skiepytis ir kaip vaikus auklėti, kiek imigrantų priimti ir kur juos apgyvendinti.
KITI nurodo, kokius paminklus (bunkerius) statyti ir kokius turime nugriauti, kieno didvyrius garbinti ir kokiomis raidėmis užsieniečių vardus pasuose rašyti. KITI liepia prie narkotikų pratintis, ragina moteris daugiau abortų daryti, gausiau kontraceptikų vartoti. Tie KITI reikalauja ne dviejų, o kelių ar net keliasdešimties lyčių, reikalauja mažamečius vaikus mokyti ištvirkauti (lytiškai šviesti). Tie KITI sako, jog tai laisvių laisvė – labai didelė „Laisvė“…
Dabar kasdien KITI kažką nurodo ir nuolat reikalauja. O Seimas balsuoja. Ne, jis nebalsuoja, tik įteisina, ką KITI nurodo. Dėl to tiek veidmainystės ir vaidybos…
Vargas sakau, mano Tėvyne. Sulaukei lemtingos valandos. Šv. Rašte parašyta, apie proto praradimą ir tautos ėjimą į pražūtį: „ Po ilgo girtavimo jie mėgaujasi kekšyste, –gašlumą labiau vertina negu savo garbę. Dėl to tavo žemėje gyvenąs ateivis labai iškils virš tavęs, tu gi labai nusmuksi. Jis tau skolins, bet tu jam neturėsi ko skolinti. Jis bus galva, o tu uodega. Išgąstis ir ligos apakins ir naikins jus. Veltui sėsite, nes derlių suvalgys jūsų priešai. Jus pavergs tie, kurių jūs nekenčiate, ir jūs bėgsite niekam jūsų nevejant.<…> žūsite išsklaidyti priešų tautose, ir svetima žemė jus sunaikins. Išlikusieji merdės priešų žemėje ir kentės už savo tėvų ir savąsias nuodėmes, kol neišpažins savųjų ir savo tėvų nedorybių ir nusikaltimų ...“
Žodžiai, tarsi akmenys. Jie tiesiog mums skirti. To nusipelnėme, nes nuklydome nuo tikėjimo kelio, Lietuvos sūnūs ir dukros ėmė garbinti stabus, lėbavimą, girtavimą, o paleistuvystė tapo jų LAISVĖS simboliu ir gyvenimo tikslu…
Todėl atvirai sakau: vargas mano Tautai. Istorijos vėjas išblaškys, lyg kopų smiltis po dykumą jos vaikus ir niekas jų nesurankios. Naktimis išminčiai verks šaukdami į Dangų. Be jų balso niekas negirdės.
Tai atpildas mums visiems už aklumą, už nepaklusnumą ir iššūkį Aukščiausiajam. Lietuva bus nupustyta nuo žemės paviršiaus. Ji sunyks ir taps blyškiu istorijos prisiminimu. Jei kam, apskritai, po šimtmečių ji dar bus įdomi.
O jei kas ir skaitys tai, ką šiandien dar vieni kitiems rašome, tai skaitys tik kaip nevykusios ir nenusekusios Tautos istoriją.
Mirties angelas vardu Gender sėlinasi iš užpakalio ne tiktai mums, Europos tautoms. Jis atsirado visur, daugelio valstybių valstybinės valdžios ir valdymo institucijose. Ir ne tik jose. Mirties angelas Gender atsirado daugelio šalių, tame tarpe ir mūsų šalies vaikų lopšeliuose, darželiuose, mokyklose, universitetuose, darbe, kaime ir mieste, prie jūros ir miške. Jis puola mus be atodairos mažą ir seną, ligotą ir sveiką – visus ir visur. Jis itin gudrus ir suktas, aiškindamas, kad jis visus myli vienodai, bet nesako, kad myli per užpakalį. Nesutinkančiam atkišti jam užpakalį sako: mes ištvirkinsim, išžaginsim ir, galiausiai, atimsime tavo vaikus. Mes išauklėsim juos pederastine ir pedofiline dvasia.
Šiam tikslui pasiekti jie sukūrė tokį veikimo planą:
• sugriauti nacionalines valstybes ir jas pajungti tarptautiniams dariniams;
• sugriauti valstybių pagrindus, platinant kenkėjiškas pederastines, pedofilines idėjas, tokias kaip radikalizmas, socializmas, leftizmas, anarchija ar liberalizmas, vadovaujantis banderlogizmo pagrindais;
• sukelti panieką tai demokratinei politinei santvarkai, kurią plėtoja nacionalinės valstybės. Jie politiką suvokia kaip slaptą tik elitui prieinamą meną manipuliuoti žmonėmis;
• jie įsitikinę, kad minia niekuo nesiskiria nuo gyvulių bandos, politikai mąsto siaurai ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms už pinigus, tampa genderių marionetėmis. Dažniausiai valstybių lyderiai tampa korumpuoti, politiškai bejėgiai, aukšti ir gražūs, lengvai pasiduodantys pataikūnams ir šantažui;
• jie įsitikinę, kad norint sukurti demokratiją, reikia pasitelkti nedemokratines priemones – represyvią toleranciją – spausti tuos, kurie nepritaria (Herbertas Markuzė);
• šeimas vadinti ne šeimomis, o ūkiais, įvairiais ūkių burbulais su atitinkamų galimybių pasais (Lietuva, premjerė Ingrida Šimonytė);
• lytinis ir leftistinis švietimas turi būti diegiamas mokyklose. Iš siaubingų, piktų, pavojingų tėvų gniaužtų reik išplėšti jaunus žmones. Jei nepavyktų pasiglemžti jų mokyklose, pribaigti ideologiškai turi universitetai. Už juos tėvai sumokės didelius pinigus. Būtina perimti šeimas į valstybės kontrolę ( Ričardas Rorty);
• aiškina, kad blogas komunizmas buvo tiktai Rytuose, o gerą komunizmą pastatys dabar Vakaruose, tada ir tik tada kvėpuosime laisve, jei būsime genderiškai pažangūs ir progresyvūs;
• stambaus kapitalo korporacijų genderiniai vadai valdo ne tik visą pasaulio auksą, bet ir svarbiausius instrumentus, kurie formuoja žmonių pasaulėžiūrą – žiniasklaidą, teatrus, mokslą, teismus. Jie skiria didžiulius pinigus tam, kad paskleistų lytinį ir politinį iškrypimą, atvirą paleistuvavimą tarp jaunimo, kad valstybių visuomenės būtų griaunamos iš vidaus.
• gėjai viešumoje nieko nedaro „šiaip sau“. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio – pamitinguos ir nustos. Nenustos. Gėjai „dirba“ pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai – pakeisti visuomenę. „Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsit, tuo daugiau mes reikalausime,“- sakė žymus Naujosios Kairės aktyvistas Džeris Rubinas (Jerry Rubin).
Tad pasipriešinti Mirties angelui Gender galima taip pat lygiagrečiai plečiant kovos veiksmus su kitomis valstybėmis, dar nepasidavusiomis Gender įtakai. Reikia aiškinti ir kitų tautų patriotams, kokia kyla grėsmo jų tautiniams interesams. Aš jau baigiu rašyti knygą „Transhumanizmo ideologija” lietuvių kalba. Ji apima šiuos skyrius: genderizmas, transhumanizmas ir posthumanizmas, kai pastarasis visiškai sunaikins biologinį žmogų. Savo priešus pažinti būtina. Tiktai gerai pažinus priešą, žinant jo strategiją ir siekius, jau galima jau galima sėkmingai su juo kovoti. Priešingu atveju kova bus pralaimėta, kadangi jau užprogramuota planeta Žemė be žmogaus. Tai ir būtų toks pasaulio pabaigos scenarijus, kuris aprašomas šioje knygoje.
Labai gilus, įspėjantis straipsnis. Ir vis tik yra viltis. Autorius – ne beviltiškas pesimistas. Jis įspėja. Ne jis vienas šiandien yra apimtas tokių minčių. Jei tai suprantame. Baisiausi yra tie, kurie to ne tik nesupranta, bet ir apie tai negalvoja. Susimąstykime.
Citata: „Kas sulaiko gyvulius, puikiausiai tinka ir žmonėms stabdyti”
(Vitalijus Michalovskis)