Pirmoji šių metų lietuviško filmo premjera priklauso puikiai žinomam mūsų kino korifėjui Algimantui Puipai, vieninteliam likusiam aktyviame kūrybiniame procese, kurio pusė yra sovietmetyje, pusė – nepriklausomoje Lietuvoje. Sunku suvokti, kad pirmą ilgametražį filmą kartu su kolega Algimantas Puipa sukūrė dar 1975 m., o jau savarankiškai – 1978-aisiais. Matematika paprasta – 50 metų kino kūryboje! Ir dirbta tikrai sėkmingai.
Būdamas jaunesniu už garsinusius sovietinę Lietuvą filmų režisierius (Žebriūnas, Žalakevičius, Grikevičius ir kt.) bei žymiuosius anų laikų aktorius, Puipa sugebėjo taip pat išgarsėti ir plačiojoje SSSR, nes garsiausi jo filmai „Amžina šviesa“ (galima pasižiūrėti: https://www.kinofondas.lt/filmas/amzinoji-sviesa/), „Bilietas į Tadž Mahalą“ ir dar keli buvo kuriami bendradarbiaujant su Kazachfilmo studija, tiksliau, naudojantis jos finansavimu.
Atėjus laisvei nuo Goskino varžymų, Algimanto kūryba nei kiek nesumenko, jis iki šiol stebina produktyvumu. Būdingiausias režisieriaus bruožas – literatūros kūrinių adaptacija ekranui. Pvz., Puipa ekranizavo du Jurgos Ivanauskaitės romanus, kuriuose sklandė modernizmo aura. Šiandien kino maestro sąskaitoje 22 ilgo metro meniniai filmai, o tai Lietuvos masteliais yra didis rezultatas. Logiška, kad amžėjant menininkui, amžėjo ir jo XXI a. antrajame dešimtmetyje kurtų filmų herojai, filmai ėmė kalbėti apie senatvės problematiką. Nors 2019-aisiais pasirodžiusi juosta „Kita tylos pusė“ (tais metais A. Puipai buvo įteikta Nacionalinė meno ir kultūros premija) buvo tikrai geras kamerinis teatrinio stiliaus, tarptautiniuose festivaliuose apdovanotas filmas, ar galime įsivaizduoti jaunąjį žiūrovą, skubantį žiūrėti beveik 90-ties sulaukusių senolių brolių nesantaiką? Multipleksiniuose kino teatruose Puipos filmai nebuvo, švelniai tariant, žiūrimiausi. Na, kaip ir bendrai visi lietuviški filmai, kur kas geriau priimami užsienyje.
Ir visiškai netikėtai šis Lietuvos kino veteranas savo duodamuose interviu pradėjo kalbėti: „Atėjo laikas keistis, tokio manęs dar nematėte“. Ir čia pat parodė, kad pažadai remiasi darbais – 2021 m., savo septyniasdešimtmečio proga, pristatė juodojo humoro, siurrealizmu prisodrintą komediją „Sinefilija“ – „lynčišką“ filmą, neturintį lygių Lietuvoje savo jaunatviškumu, žiūrovą priverčiantį nuolat šypsotis dėl nerealių siužetinių posūkių. Kai nebejauni vyrai ima kažką vaizduoti, dėtis ne savo amžiaus personomis, liaudis turi tam šaunių epitetų. Bet šiuo atveju ši aksioma visiškai netiko – begalinę meilę kinui deklaruojanti „Sinefilija“ (galima pasižiūrėti: https://zmonescinema.lt/filmas/sinefilija/1715) buvo šauni absurdiškai žaisminga komedija. Kinas, kokio laisvoje Lietuvoje niekas nebuvo sukūręs! Gavosi tarsi išsišokimas lietuviško kino raidoje, koks įvyko 1964 m., Robertui Vabalui sukūrus „Marš, marš, tra-ta-ta“ (galima pasižiūrėti: https://www.kinofondas.lt/filmas/mars-mars-tra-ta-ta/). Ir buvo liūdnai apmaudu, kai jaunasis komercinio kino žiūrovas nepersiorentavo ir šiuolaikiška „Sinefilija“ buvo rodoma tuščiose salėse…
Tokį aštuntą dešimtį pradėjusio kino aso kūrybinį kūlverstį, manau, galėjo paskatinti ir kino bendruomenę prajuokinęs populiariausio tarp jaunimo režisūros profesionalo Emilio Vėlyvio akibrokštas filme „Redirected/už Lietuvą“. Akylesni žiūrovai pastebėjo, jog ant rodomos jame šuns būdos kabo iškaba „Puipa“. Vėlyvis neigė norėjęs įžeisti ar pašiepti. Algimantas Puipa kažkaip išradingai ir oriai atsikirto jam naujausiame filme (tik nebeprisimenu kokiu būdu). Kad kino veteranas nėra giliai įžeidi asmenybė, galima numanyti iš jo reakcijos į kino visuomenėje pavartojamą terminą „puipizmas“. Negalėčiau išfilosofuoti, kaip tai apibrėžti, bet į pagalbą atskuba pats A. Puipa – naujausią filmą „Naktinis seansas“, iki kurio aptarimo dar nepriėjau (tai sunku, tai nesinori!) jis filmavo, vilkėdamas marškinėlius, ant kurių puikavosi užrašas: „Puipizmas“. Iracionalus kinematografinis triukas, suvokiamas kaip žaidimas, pokštas…
Taigi, „Naktinė pamaina“. Akivaizdus nardymas tokiuose pat vandenyse, kaip ir „Sinefilija“. Tik čia šalia siurrealizmo žymiai daugiau fantasmagorijos (liguistos vaizduotės sukuriami iliuziniai vaizdai, įvykiai). Ji čia vyrauja. Ir labai jaučiama. Jog „Sinefilijos“ literatūrinis pagrindas, Tomo Šinkariuko proza, buvo kur kas vientisesnis pagrindas scenarijui, negu „Naktinio seanso“ rašytojo siurrealisto Jaroslavo Melniko bene 10 apsakymų, kuriuos Puipa pasistengė apjungti vieno filmo scenarijui. Šis ukrainietis autorius gerai žinomas literatūros skaitytojams. Vedęs lietuvę Danguolę, jau trisdešimt metų gyvena Lietuvoje. Mūsų šalį laiko antrąja savo tėvyne. Štai ir artėjančioje knygų mugėje galima bus įsigyti naujausią jo knygą „Užgesusi saulė“. Algimantas Puipa kone 6 metus derėjosi su rašytoju, kurį labai vertina, dėl teisių ekranizuoti jo apsakymus. Režisierius aiškina, kad literatai mato kiekvieną savo novelę kaip visiškai išbaigtą kūrinį su savo charakteriais, dialogais, o scenaristas privalo daug ką apjungti, pakeisti. Todėl buvo sutarta, kad rašytojas galės pamatyti tik baigtą filmo versiją. (Taip dar neatsitiko, nes J. Melnikas mažiausiai triskart per metus vyksta į Ukrainą, kur taip pat leidžiamos jo knygos, ir dabar yra ten išvykęs). Bet ar „kaifuos“, kai grįžęs išvys savo herojus vienoje visumoje, nesu tikras.
Filmas prasideda pakankamai aiškiu siužetu. Laikrodininkas (dabar mėgstamiausias režisieriaus aktorius Aleksas Kazanavičius) susitinka su savo klasioku, prašančiu pataisyti laikrodį. Klasiokas ne bet kas, o šalies prezidentas! Vėliau, nerasdamas savo mintims ramybės, laikrodininkas patenka į kino teatrą, nepaliaujamai rodantį nesibaigiantį tą patį filmą. Susipažįsta su ten tūnančia jauna bename Olimpija (Gintautė Rusteikaitė) ir kartu su visais stebi kino ekrane žvaigždę Lizą (Rūta Jonikaitė). Prasideda kino kine žaismė, sąlygota psichozinių vaizduočių ir fantasmagorrinių įvykių. Personažų vis daugėja ir daugėja. Žinant scenarijaus atsiradimo esmę, galima suvokti, jog nauji personažai atsiranda vis iš kitų rašytojo sukurtų istorijų. Deja, manau, antroje filmo pusėje visokiausios įvairovės tampa per daug – nebesugebi aprėpti ir bent dalinai susieti įvykius, jų priežastingumą, filmo herojų veiksmus, jų vaizduotės apraiškas. Neapleidžia įspūdis, kad scenaristas A. Puipa nesuvaldo medžiagos, o režisierius A. Puipa nesugeba scenaristo išgelbėti. Kaip kad retkarčiais pavyksta filmo personažams.
Filmo premjerinę peržiūrą Algimantas Puipa užbaigė pasidžiaugdamas: „Visai trupei tris mėnesius, kol filmavome, buvo linksma“. Nei kiek tuo neabejoju! Pokalbiuose aktoriai džiaugėsi, kad režisierius jiems suteikė visišką laisvę kurti personažus. Tai labai gerai. Bet įspūdžio, kad kažkuriame etape buvo „paleistos vadelės“ ir kūrybinės improvizacijos būta per daug, neišeina atsikratyti. Kai fantasmagoriški reiškiniai filme veja vienas kitą, „Naktinis seansas“ netgi prailgsta, nors turėtų žiūrovas linksmintis taip pat kaip ir aktoriai. Imi laukti viso to gaivalo pabaigos…
Teigiamybė filme yra naujų, jaunų kūrybingų asmenybių įtraukimas į filmo kūrybos procesą. Turiu galvoje ne vien nematytus įdomius aktorius, kurių porą paminėjau, bet ir pasitikėjimą filmavimo metu dar buvusiu studentu operatoriumi Linu Žiūra. Išradingas filmavimas. Spalvingo vaizdo „Naktinis seansas“ nufilmuotas išradingai; kaip sakė režisierius, jis kviečiasi tik talentingus debiutantus. Tiesiog pribloškiantys stambūs planai! Tokių Lietuvos kine lyg ir nebūta – kino kritiką Teodorą vaidinančio Mato Dirginčiaus specialiai filmui užsiaugintos barzdelės matosi, rodosi, kiekvienas plaukas. Originalus, tinkantis psichoziniams vaizdams, filmavimo stilius!
Algimantas Puipa pasakoja, kad apjungti apsakymus jam padėjo patirtis, prieš 20 metų LRT užsakymu statant Franco Kafkos „Procesą“. O mums jo mintį suprasti padėjo Scanorama, lapkritį parodžiusi klasiko Orsono Welleso sukurtą šio Kafkos šedevro ekranizaciją. Ten pagrindinis personažas patenka į biurokratinio aparato, kuriam vadovauja paslaptingas aukščiausiasis teismas, spąstus, gi „Naktiniame seanse“ žmonių likimus laužo dar paslaptingesnis Kino koncernas. Tačiau Welleso filme į teisingumo paieškas įsitraukęs Josefas K. visą laiką ekrane, viskas sukasi tik apie jį. Puipos kine tuo tarpu pagrindiniai siužeto pradžios veikėjai slenkant laikui tarsi nueina į antrąjį planą, o teisybės paieškos atsiduria lyg kokioje nedidelėje personažų makalynėje. O geriausias palyginimas man būtų su kiek kitos kino lygos atstovo, Davido Lyncho bene stipriausiu paskutiniu kino filmu „Malholando kelias“. Pirmąkart žiūrėdamas, įvertini, jog tai labai puikus filmas, bet tiksliai susieti, kur realybė, o kur sapnai ir herojų įsivaizdavimai, neišeina. Kas aiškintų, jog iškart viską suprato, vadinčiau tokį pagyrūnu. Tačiau pažiūrėjus antrą kartą, viskas stoja į užtikrintas aiškumo vietas. Būtų smagu antrą kartą pamatyti „Naktinį seansą“, bet kad susiečiau visus veikėjus, atskirčiau, kuris turi paprastą nuotykį, kuris psichozinį, kas gal būt vyksta realybėje, kas tikrai vaizduotėje, didžiai abejoju…
Gražus filmo treileris: https://www.youtube.com/watch?v=J8pYnEiOY6E&t=133s
