Dešimčiai Oskarų ir visiems pagrindiniams nominuotas „Brutalistas“, neabejoju, nusipelnė pamatymo. Nors ir turi praktinių to sunkumų: įsigijusi filmo rodymo kino teatruose teises kompanija bus priversta riboti seansų skaičių. Kitą priežastį nurodysiu vėliau. Dar jei pasidomėsime, kad „Brutalistas“ laimėjo pagrindinius „Auksinių gaublių“ prizus, kaip ir Oskarų, tris britų BAFTA apdovanojimams, nuojauta, jog A24 prodiusuotas filmas neeilinis turi tik sustiprėti.
Brady Corbet buvo gerai žinomas Holivudo aktorius. Pradėjęs filmuotis 11-os, sugebėjo iki 25-ių suvaidinti apie 40 įvairiausių vaidmenų. Rastume ir gana žinomų filmų. Tačiau dabar 36-ių vyras jau dešimtmetį yra įsitraukęs į režisūros, scenaristo ir prodiuserio veiklą. Ir jei pirmieji du jo režisuoti filmai liko nepastebėti, tais šis, trečiasis, ambicingas, pretenduojantis į monumentalumą, globališkumą yra daugiau nei pastebėtas.
„Brutalistas“ pasakoja apie scenaristo Korbeto susigalvotą vengrų žydą, jo įsikūrimą JAV maždaug 1947 metais. Epizodiškai parodoma kaip atsieit garsus tėvynėje architektas Laszlo Toth išgyvena holokausto tragediją koncentracijos stovykloje ir su kitais imigrantais atvykti į Niujorką. Kad bus sunku „užsikabinti“ šioje didžiulėje šalyje leidžiama suprasti, kai iš laivo perspektyvos Laszlo regi parkritusią Laisvės statulą.
Atsidūrus Pensilvanijos valstijoje, kur jį priglaudžia čia seniai gyvenantis pusbrolis, Laszlo susiduria su kapitalizmo realybe ir žmoniškumo grimasomis. Tiek turtingi darbdaviai, tiek ir artimas giminaitis paskendę savanaudiškume ir egoizme. Panyrame į sodrią dramą, kurioje vyksta vis netikėti pasisukimai ir iššūkiai vargšui atvykėliui žydui. Savo antrąjį Oskarą pelnęs Adrien Brody tarsi atsineša savo personažą iš pirmojo jo oskarinio „Pianisto“. Rodosi, jam nereikia nieko išradinėti, o tik tęsti anuomet susikurtą imidžą pas Romaną Polanskį.
Filmo pavadinimas kilo iš architektūrinio stiliaus „Brutalizmas“, vyravusio JAV 1950–1970 m. Bet atrodo, Bredžiui Korbetui tiesiog patiko pats žodis, nes architekto Laszlo darbuose jokio brutalisto nesimato, išskyrus meilę betonui. Vis aštriau besivystantys dramatiški įvykiai pasižymi netikėtais siužetiniais pasisukimais. Jei nežiūrėsi įdėmiai, gali pajusti, kad pametei giją, kodėl įvykiai klostosi būtent taip.
Čia ir laikas minėti antrą priežastį, kodėl bus mažiau seansų. Įdomus ir įtraukiantis filmas – „nepadoriai“ ilgas. 210 minučių. Skamba beprotiškai. Bet ką darysi, kai taip išsamiai rodomos architekto pastangos įsitvirtinti svajonių šalimi pavadinamoje JAV. Kai ką pakarpyti gal ir įmanoma, bet pasakojimas vis tiek išliktų ilgas.
Pirmą kartą ne per transliuojamą kino teatre koncertą ar operą originaliojoje filmo versijoje pasirodydavo užrašas „pertrauka“ ir ekranas tapdavo baltas. Prestižiniame Venecijos kino festivalyje, kuriame „Brutalistas“ laimėjo 5 prizus, taip pat Brady Corbet kaip geriausias režisierius, žiūrovai, pamatę baltą ekraną, puolė ieškoti kino mechaniko. O iš tikrųjų, reikia pasinaudoti šia 15 min. pauze tualetui. Ar būtent taip jis bus rodomas Lietuvoje, nežinau. „Kino pavasaryje“ vietoje balto ekrano matėme gražią nuotrauką. Kaip bebūtų, seansas gaunasi „du viename“ – nusipirkęs bilietą pasižiūri 2 filmus pagal trukmę…
Tačiau, jei domėsitės užsienio kino kritikų atsiliepimais, rasite daug kaltinimų Korbetui dėl klišių kiekio filme. Taip, kaip rodomi skriaudžiami žydai, kokioje šviesoje išnyra turtuoliai, kaip vaizduojamas vargšas menininkas, patirsime, kad jau viskas matyta, atrasta panašiuose filmuose. Radau kritiko paporinimą, jog filmas atrodo lyg sukurtas dirbtinio intelekto. Nemanau, kad kaltinimai labai objektyvūs! Įdėmiai sekant rodomus įvykius neturi laiko galvoti, kad va čia neoriginalu, taip buvo tame ar kitame filme. Beje, vyko nepalanki filmui diskusija, kai filmo montuotojas vengras pasigyrė, kad aktoriaus Adrieno Brody ir jo žmoną vaidinančios Felicity Jones vengrų kalbos tartis buvo koreguota dirbtinio intelekto. Manoma, jog net skandalu tapęs atvirumas lėmė, kad iš 10 nominacijų „Brutalistui“ įteikti tik 3 Oskarai…
Kas man (o ir visiems jau mačiusiems filmą) tikrai nepatiko, tai autorių noras išgalvotą personažą filmo finale pristatyti, lyg čia buvo biografinis filmas. T. y. nukelti susenusį architektą į pirmąją Venecijos architektūros bienalę 1980 metais ir rodyti jo darbų pripažinimą lyg tai būtų apie realų asmenį. Tikrai nevykusio skonio apraiška, ypač trumpa ir negalinti sugadinti bendro įspūdžio.
Siūlau tikrai neišsigąsti „Brutalisto“ trukmės ir nesivadovauti kritikų pretenzijomis dėl novatoriškumo trūkumo. Verta pasverti, kad tokia filmo sėkmė metiniuose pripažinimo rezultatuose negali būti be pagrindo.
