Pirmą kartą sužinojau, jog bus toks filmas, populiariojoje Knygų mugėje. Tuomet žinomas kino režisierius Ignas Miškinis informavo, kad juosta yra nufilmuota. (Susimąstykime, kiek po to yra darbo, jei filmo pasaulinė premjera įvyko lapkritį – parodytas festivalyje Vokietijoje, o A klasės festivalyje Taline buvo paskelbtas geriausiu Baltijos šalių filmu). Filmavimas pradėtas dar 2022 m vasarą, baigtas 2023 m. žiemą. Buvo net 28 filmavimo pamainos.
Knygų mugė čia minima neatsitiktinai. Nereikėjo suraukti kaktos, kad suprastum, jog kalbama apie vadinamo kultiniu Rimanto Kmitos to paties pavadinimo romano ekranizaciją. Parašyta šiaulietiška šnekta knyga labai neeilinė – sulaukė 12-os (!) leidimų, tiražai pasiekė 20 tūkst., o tai Lietuvai yra didžiuliai skaičiai. (Neabejoju, kad filmas grąžins intensyvų knygos pirkimą per už mėnesio vyksiančioje šių metų knygų mugėje. Suveiks kaip reklama literatūrai). „Metų knygos rinkimai 2017“ „Pietinia kronikos“ buvo pripažintos laimėtojomis. Man gi didžiausiu romano kokybės faktoriumi tapo reikšmingiausios dabarties eseistės (prilygstantys jai, deja, paliko šį pasaulį), taip pat ir literatūros kritikės Giedros Radvilavičiūtės pastebėjimas, jog yra du rašytojai Lietuvoje, kurių talentas „nuo Dievo“ – Rimantas Kmita ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Ką gi, filmas jau suvaidino vieną stiprų vaidmenį – pamatęs, koks rezultatas išėjo iš jo kūrybos, R. Kmita pareiškė – romano tęsinys bus!…
Visi žino, kad romanas pasakoja apie praėjusio amžiaus bebaigiančių mokyklą šiauliečių paauglių iš Pietinio rajono gyvenseną, įpročius, svajones apie ateitį, galima sakyti, buitinius nuotykius. Dar neišleistas į repertuarinį demonstravimą, „Pietinia kronikas“ sulaukė tiek dėmesio, reklamos, jog nedrąsu bandyti pristatinėti filmą kaip naujieną. Bet jis tiek pavykęs, jog būtina pagal galimybes skatinti lietuvaičius nepraleisti apsilankymo kino teatre. Filmas jokiu būdu neskirtas išimtinai maždaug 1994 metus menantiems šiauliečiams. Tai kas matoma filme, tinka ir kauniečiams, ir vilniečiams, ir visų kitų regionų tėvynainiams. Tik vienur turėtų būti daugiatautiškumo akcentas, kitur gal pogrindinis kailių, džinsų siuvimo ir pan. verslų bei mafijos formavimosi akcentas. Bet pagrindiniai filmo žmonės dar moksleiviai ir „Pietinia kronikas“ parinkti teisingi jų kasdienybės pavyzdžiai.
Filmo atsiradimo idėja priklauso prodiuseriui Lukui Trimoniui dar 2017 metais. Įsigijęs romano ekranizavimo teises, jis prikalbino žinomą scenaristę, šiaulietiškos kilmės kūrėją Eglę Vertelytę režisuoti būsimą filmą. (Jos gebėjimus galima buvo pasitikrinti sekmadienį 21.57 val., kai LRT rodė filmą „9-as žingsnis“ pagal Eglės scenarijų). Tačiau ji gana greitai režisavimo atsisakė – gal trukdė jos tuo pačiu periodu vystomas filmo „Gardutė“ projektas (deja, šiam filmui nesugebėjau gruodį rasti laiko – žmonių atsiliepimai apie minėtąją kulinarinę komediją tik geri. Teks metus palaukti televizinio demonstravimo). Pavyko įkalbinti patyrusį režisierių Igną Miškinį – visišką filmo herojų bendraamžį. Tikslas – parodyti jaunuolių kasdienybę prieš 30 metų – iš pradžių režisieriaus nesužavėjo. Kaip ir pats romanas. Tačiau palaipsniui Miškinis įsitraukė į siekį tarsi natūraliai nusikelti į kokius 1994-uosius metus. Autorių pasirinkimas buvo filmuoti Šiauliuose su ano meto kino kameromis, nenaudoti dabartinių priemonių, pvz. dronų, kranų ir kt. Kad tik maksimaliai būtų išgautas natūralus autentiškumas. Kai kuriose retose vietose veikėjo burbėjimas sunkokai išgirstamas, vaizdas nežymiai grūdėtas, montažas grubus. Didžiulį įdirbį atliko rūbų dizainerė, taip pat šiaulietiškos kilmės Agnė Biskytė. Jos tėvų bute net buvo filmuojamos kai kurios scenos.
Manau, kad grįžti vyresniems žiūrovams į dabartinį nepriklausomos modernios Lietuvos pradžios laikmetį tikrai pavyks, o jaunimui – įsivaizduoti anų laikų madas, moksleivių polinkius, pomėgius ir gyvenimo sąlygas irgi bus įdomu. Režisierius tarsi grįžta į talentingai parodytą šio laikmečio jaunimą savo debiutiniame trumpametražyje „Lengvai ir saldžiai“. Kai Miškinis kūrė vėlesnius savo filmus – „reklamistus demaskuojantį“ „Diringą“, naktinį Vilniaus gyvenimą atskleidžiančias „Artimas šviesas“, įtampą prieššventiniame budėjime ligoninėje liudijančią „Karalių pamainą“, buvo jaučiamas kiek „išgręžtas“ nuo emocingumo, distanciją nuo žiūrovų išlaikantis kinas. „Pietinia kronikas“ tikrai kitoks, vienaip ar kitaip paliečiantis žiūrintįjį, nors jo gyvenimas prabėgo ir tolokai nuo Pietinio rajono.
Buvo parašyti kokie 5 ar 6 scenarijaus variantai. Viskas rodoma Rimantui Kmitai. Jis visuomet sakė, jog viskas gerai. Tačiau Eglei ir Ignui derėjo gryninti neploname romane pasakojamas linijas – regbis, mokykla, meilė, prekyba, santykiai su tėvais, literatūra ir t. t., nuspręsti, ties kokia linija koncentruotis. Knygoje parašyta, kad „dalyvavau literatūros konkurse ir gavau prizą – knygų, kurių niekas neskaito“. Būtina buvo numatyti, kaip tas konkursas atrodė, kur vyko, ką laureatas pateikė komisijai ir t. t. Teko įvesti ir užkadrinį balsą paaiškinimams, išlaikyti pasakotojo pirmuoju asmeniu stilių. Čia rašytojas jau buvo įtrauktas į kūrybinį procesą. Kai žiūrėsite, matysite, kaip sklandžiai viskas susilieja su personažų kalba. Rašytojas suteikė filmininkams visišką laisvę, tačiau aktyviai dalyvavo montuojant filmą. Režisierius teigia, jog iš anksto žinojo, kad suteiks Rimantui Kmitai kokį nors vaidmenį. Ir tikrai, kai žiūrėsite filmą, nepraleiskite policininkų įsikišimo į draugelių „aferą“. Apvalaveidis policininkas – Rimantas Kmita!
Kiekvienas žiūrovas suras sau artimų, visiškai suprantamų epizodų, siedamas juos su sava patirtimi. Aš galėčiau jaunimui paaiškinti, kodėl dar plačiau šypsojausi, kai „peraugę paaugliai“, domėdamiesi panomis, aptarinėdami ir praktiškai artėdami prie intymių santykių, išdidžiai žingsniuoja nešini, suprask, pamokymų apie seksą knygą, ir prunkščia. Ogi čia dar vienas kultinis reikalas – latvių seksologo ir psichoterapeuto Janio Zalyčio 1984 m. Lietuvoje išleista knyga „Meilės vardu“. Jis maždaug 15 metų iki draugelių susidomėjimo seksu tapo didžiai populiaria asmenybe didmiesčiuose – skaitė lektoriumuose paskaitas ir „auklėjo“ sovietinius piliečius intymių santykių srityje. Žinia, juk SSSR sekso nebuvo. Tiksliau, nebuvo žiniasklaidoje kalbama apie tai. O čia anšlagais užpildę sales, žmonės sužino, kad yra toks homoseksualumas ir kiti nežinomi klausantiesiems dalykai! Štai kodėl pagrindinis filmo veikėjas, pačio Kmitos alter ego Rimants (puikus akt. Džiugas Grinys) ir artimiausias jo draugelis Mindė (akt. Robertas Petraitis) rankose laiko būtent šią, anais laikais ne mažiau kultinę knygą, nei šiais laikais tapo „Pietinia kronikas“.
Žiūrovas turi malonumą stebėti ir nematytas iki šiol žavias aktores Digną Kulionytę (Monika), Vaidilę Juozaitytę (Edita), Ireną Sikorskytę (menininkė, kurios vardą pamiršau). Iš aktorių tik Vaidilė šiaulietė, todėl teko kviestis kalbos konsultantę iš Šiaulių dramos teatro. Beje, planuojama, kad birželį šiame teatre įvyks naujos Rimanto Kmitos pjesės premjera, kurioje pasakojimo ašis bus būtent Vaidilės (ji dabar Vilniaus LNDT aktorė) vaidinama Edita. Spektaklį režisuos darbščioji Eglė Vertelytė.
Baigiant dar pora momentų. Režisierius labai dėkingas Šiaulių regbio bendruomenei. Ji tikrai efektinga filme ir labai draugiška gyvenime. Taip pat negalima nepaminėti to meto muzikos, kurios daug skamba filme. Žinoma, šiauliečių BIX, GIN GAS, vilniečių FOJE, kauniečių ANTIS.
