Skubu pakomentuoti Meksikos kino atstovą „Aistrų virtuvė“, imtą rodyti Lietuvos kino teatruose. Deja, yra požymių, jog neilgam. Matyt mūsų žmonių galvose meksikiečių kinas asocijuojasi su banalumo kupinais melodraminiais serialais, ar tokiu hitu kaip „Grybų žmogus“, buvusiu absoliučiu Lietuvos kino teatrų hitu dar 1976 metais :). Deja, toks požiūris stipriai neatitinka tikrovės, nes net ne itin stipriai besidomintis kino kūrėjais žmogus tikrai išvardins bent kelis iš pasaulinio garso filmus kuriančių meksikiečių, kaip antai: Alejandrą Gonzalezą Inarritu, Guillermą del Toro, Alfonsą Cuaroną, „Kino pavasario“ numylėtinį Carlosą Reygadą, ar naujausioje festivaliuko „Lokys, liūtas ir šakelė“ programoje buvusį puikų Machelį Francą („Atmintis“).
Tenka pripažinti, jog pasižiūrėjus „Aistrų virtuvę“, prie paminėtų, kino madas diktuojančių autorių prirašau ir Alonsą Ruizpalaciosą. Tai jis, paėmęs dar 1957 m. parašytą žinomo britų dramaturgo Arnoldo Weskerio pjesę teatrui (pagal ją pirmasis filmas buvo nufilmuotas jau 1961 m.), pritaikė ją šiuolaikiniam Niujorkui ir sukūrė, mano galva, puikų, daugiaprasmį filmą. „Aistrų virtuvės“ pasaulinė premjera įvyko vasarį Berlyno kino festivalyje ir lieku be supratimo, kaip toks filmas nesulaukė kokio nors žiuri paminėjimo.
Dar prieš pradėdamas kažkiek pasakoti apie filmą, negaliu neprisiminti puikaus britų filmo, Philipo Barantinio „Ties virimo riba“ (Boiling point). Jis didžiulį susidomėjimą ir aptarimus sukėlė 2022 m. „Kino pavasaryje“. Nesakyčiau, kad bendras meksikiečių ir amerikiečių filmas „Aistrų virtuvė“ nusileidžia šiam hitui, taip pat trumpai pabuvojusiam ir kino teatrų repertuare. Yra čia ir stebinęs britų pasiryžimas nufilmuoti filmą vienu kadru – „Aistrų virtuvėje“ viduryje filmo taip pat yra ilgasis kadras (gal ir keli ilgi), kai kino kamera, matyt ant bėgių ilgoje pagal metražą virtuvėje nepaliaujamai seka gausų būrį virėjų ir padavėjų, lyg skruzdėlių skruzdėlyne, judėjimą. Tikiuosi, kad pasistengsite pamatyti filmą ir atkreipsite dėmesį į šį viename kadre vis besikeičiantį nenutrūkstamo rodymo vis kitokį fokusą. Ausis pagaus ir prislopintus meksikietiškos muzikos ar amerikoniško bliuzo sąskambius.
„Aistrų virtuvės“ siužetas skirtas šiuolaikinio pasaulio realybei – komplikuotam tautų judėjimui į svetimas teritorijas. Taip sakau perkeltine prasme, nes imigranto sunkumai randant darbą atskleidžiami tik įžanginėje filmo dalyje. Ogi tiesiogiai sakant, kas matoma filme, tai veiksmas vyksta didžiulio Niujorko Manhatano aikštės „Times“ skvere įsikūrusio restorano „The grill“ virtuvėje. Kitos lokacijos kur kas mažiau sulauks mūsų dėmesio. Ir virtuvėje, vien sprendžiant pagal filmo pavadinimą, verda aistros. Matyt norėdamas nepagražinto realumo, A. Ruizpalacios filmavo juodai-baltą kiną. Galbūt tai natūraliau atskleidžia, kaip jaučiasi dirbantieji virtuvėje – didžiai spalvingas jų kasdienybės vaizdas, ko gero, neatskleistų tos įtampos, nervų, nuovargio, kurį jaučia restorano virėjai. Stebėdamas tokius vaizdus, supranti, kodėl pripažintų restoranų virtuvių šefų bendruomenėje neretos savižudybės…
Nematau reikalo detalizuoti siužeto, kad neatimčiau žiūrėjimo įdomumo. Likau sužavėtas, kad filmas apima visą įmanomą žanrinį ir jausminį spektrą: čia ir komedija, ir paprasta ar labai aštri drama, kiek sufantazuota ar labai aiški realybė, natūralumas ir dirbtinumas, gyvenimo banalumas bei prasminga išminties filosofija, veikėjų juokai ir aštriausia priešprieša, atlapaširdiškumas ir bjaurūs įtarinėjimai. Dažnai, kai meno kūrėjas stengiasi sukrauti į savo filmą visus pojūčius ir žanrus, kokie tik įmanomi, išeina prastai. Pirmiausia, tai neapsisprendimas, kokio gi galų gale žanro yra konkretus filmas, bei perkrovimo pojūtis ! Bet ne „Aistrų virtuvės“ atveju. Čia viskas gerai.
Jau minėjau, jog tarpstant įvairiausioms nuotaikoms filmo veikėjų darbe, galima įžvelgti, kad pagrindinė rūpima autoriui tema – imigracija. Labai skausminga tema ir JAV. Priminsiu, kad dar iki kulkos prisilietimo prie ausies, JAV prezidento rinkimuose esminė problema buvo, kaip suvaldyti milijoninius atbėgėlių iš Meksikos srautus. Vienas kandidatas dievagojosi pastatysiantis aukštą mūrinę sieną, kitas kitokią strategiją ir priemones siūlė. O restorano „The grill“ virtuvėje gal daugiau nei 80 proc. dirba meksikiečių bei šiek tiek arabų. Jo savininko vardas Rašidas irgi rodo arabišką kilmę. Pasirinktas irgi kitatautis, kad būtų lengviau paaiškinti, kodėl Niujorko centre jis „griešyja“ su nelegaliu darbu. Santykiai tarp tautų bei individualūs charakteriai ir iššauks labai margą puokštę užvirsiančių aistrų virtuvėje. Žinoma, neapsieis ir be fatališkos meilės linijos….
Minėjau ir filosofinius aspektus. Garsiai rėkaudami, aiškindamiesi santykius ir savo reikšmę virtuvės versle, deklaruodami tautiškumą ir vartodami blevyzgas, herojai išsakys ne vieną apibendrinančią jų gyvenimo situaciją. Štai nusiraminimo valandėlę seniausias virtuvės darbuotojas papasakos jautrią istoriją, kaip imigrantui pasirodė žalias spindulys, nurodantis, jog jis gaus teisę gyventi JAV. Kad atskleidė nuolat viduj kirbančias abejones ir viltis, parodė tai, jog paprašytas praplėsti savo istoriją, pasakotojas prisipažino, kad nė neprisimena, ką čia pasakojęs….
Ir labai prasmingas momentas, kai susikrovus visoms įmanomoms negandoms, pagrindiniam herojui „nuvažiuoja stogas“, solidusis restorano savininkas akcentuotai lėtai kartoja „Kodėl tu sustabdei mano pasaulį?“. Filmas ir baigiasi žiūrovui mąstant, kad kiekvienas turime savo pasaulį…
Vos nepamiršau per aprašomas aistras paminėti, kad pagrindinį moterišką vaidmenį vaidina Holivudo žvaigždė, niujorkietė Rooney Mara, suvaidinusi ne vieną ryškų vaidmenį garsių režisierių filmuose. Bene labiausiai ją išgarsino trileris „Mergina su drakono tatuiruote“…
Nemėgstu filmų anonsų, nes iš jų retai gali susidaryti tikrą vaizdą apie nuotaiką ir jausmą, kurį skleidžia filmas. Bet koks chaosas gali būti virtuvėje, juosta supratimą paliks…
nori skaniai pavalgyti – nesidomėk kaip maistas gaminamas. Virtuvė dar pusė bėdos, jei palyginti kokios aistros verda mėsos gamybos sektoriuje