Vis neprisiruošdavau pažymėti, kad keletą metų tarp visų kino stilių mados pirmenybę paėmęs siaubo žanras. Būta itin talentingų pavyzdžių, viršijančių šios stiliaus tiesmukiškumą, būta ir primityvių. Apie kai kuriuos norėjosi ir parašyti vasarą, nes pasitaikė neblogų. Bet vis abejoji, ar ne per banalų stilių propaguosi, kai žinai, jog paskaito komentarus ir intelektualesnė auditorija.
Tačiau nepasidalinti įspūdžiu, pamačius nežinomo režisieriaus JT Mollner tik antrą sukurtą pilno metro filmą lietuviškai pavadintą „Naktis su žudiku“, tiesiog neleistina! Mat visai neperdedant galiu užtikrinti, jog šio scenaristo ir režisieriaus, pradėjusio kaip aktorius, talentas prilygsta paties TARANTINO iškeltai kartelei! Las Vegase gimęs tenykštės pramogų kultūros atstovų šeimoje, Mollneris slepia savo amžių. Sprendžiant iš nuotraukų, jis dar turi galimybių sukurti ne vieną filmą. Būtina išnaudoti savo gabumus.
Režisieriaus stiprybė tame, kad jau nuo pirmų sekundžių jis ima žaisti su žiūrovu kaip katė su pele. Trumputėje vaizdo įžangoje, matome iki pusiaujo nuogą sportiško kūno vyrą, tarsi smaugiantį nerodomą moterį lovoje, kuri kankinės balsu klausia – „ar tu esi serijinis žudikas?“ Nepasigirdus atsakymui ekrane pradeda slinkti raudonų raidžių tekstas, kad 2018–2020 m. JAV siautėjo unikaliausias XXI a. maniakinis žudikas, vykdęs gerai suplanuotas serijines žmogžudystes. Pradėjo jis „veiklą“ Kolorado valstijos Denveryje, tęsė šiaurėje Didžiųjų ežerų rajone, po to Vajominge bei Aidaho valstijoje ir „žygį“ baigė Origono miškuose. Ir filmas sukurtas detaliai vaizduojant paskutines žmogžudystes, pagrįstas policijos apklausomis, liudininkų parodymais, teismo ekspertizėmis. Ši informacija gerai nuteikia pradedamo žiūrėti vaidybinio filmo žiūrovą – reiškia kino kūrėjai negali visiškai nerti į vaizduotės fantazijas ir rodyti bile ką. Policijos protokolai neleidžia…
Tačiau tokia informacija ir glumina kaip matai filmo pradžią – įsiutęs vyras savo džipu vejasi persigandusią, aimanuojančią merginą, spaudžiančią gazą tokios pat ryškiai raudonos spalvos senu automobiliu, nuo, visiškai aišku, to serijinio žudiko. Kadrai filmuoti tarsi atstovaujant nepriklausomą kiną, lyg ir 16 mm kino juosta. Nors „sergame“ už merginą, kad tik jai pavyktų išsigelbėti, nes bėgimo nuo maniako situacija lyg teikia vilties, mūsų, kaip žiūrovų mintys nuklysta ir kitur – Dieve mano, tai filmas ir bus kaip aukos bando gelbėtis, o pasiutęs žmogžudys jas medžioja! Kaip tipiškame siaubo filme!! Juolab, kad bėganti blondinė pristatoma kaip personažas „LADY“, o ją vaikantis vyrukas… – VELNIAS. Kas begali būti aiškiau…
Neskubėkite. Kiekviena pamatyta tolimesnė filmo minutė kals kaištį į tokias žiūroviškas prognozes. Autoriai užrašo, jog filmas susideda iš 6 dalių. Nieko unikalaus – į dalis filmai skirstomi dažnai. Betgi… „Nakties su žudiku“ istorija pradedama rodyti nuo 3 dalies! Čia jau prasideda katės ir pelės žaidimas su žiūrovu – kai filmo siužetas pasakojamas ne iš eilės, kyla nemažai neaiškumų duotuoju žiūrėjimo momentu.
Tikiu, kad apžvalgininkai pasakos siužeto detales ar vingius ir toliau. Manau, kad tas yra tikras nusikaltimas prieš žiūrovą! Reikia, kad jis pats viską suprastu, išsiaiškintu. Rekomenduoju neskaityti tų rašinių, kuriuose pasakojama daugiau nei aš išdaviau apie pirmą filmo vaizdo minutę.
Nors „Naktis su žudiku“ (filmo vertimas laisvas, nes tiesioginis „Keista meilutė“ gal pasirodė „neįvedantis“ į žanrą?) neturi jokių didaktinių, moralinių nurodymų žiūrovui, bet man iškalbingas pasirodė tipiškai atsakingos, užjaučiančios policininkės paveikslas filme. Jos personažo elgesiu, autoriai tarsi rodo, jog ne visada reikalinga tiesiogiai patikėti moterimis besiskundžiančiomis „Me too“ tema. Būtina gi ištirti, išsiaiškinti tiesą, o ne aklai tikėti besiskelbiančia šioje situacijoje auka. Režisieriui puikiai pavyko atskleisti tokios situacijos komplikuotumą. O žiūrovui šią ar kitas pasakojimo scenas žiūrėti vienas malonumas dėl jų meistriškumo, nežiūrint, kad blogojo personažo elgesys – nežmoniškas. Turiu galvoje, kad kokios absurdiškos bebūtų filme situacijos, jos nesikerta su logika. Todėl režisavimas yra aukšto lygio!
Labai įdomu dėl operatoriaus, kurio darbo negalima neįvertinti. Kai kur grūdėtas vaizdas, kitur (naktinis personažų pokalbis automobilyje) kūrybingai panaudotas filtras. Derinimas kino juostos ir skaitmenos, o svarbiausia, kai kur veiksmas filmuotas „vienu kadru“ – visa tai išdarinėja pripažintas… aktorius Giovanni Ribisi. Jam puikiai sekasi ir teatrinio stiliaus aktoriavimo filmavimas – veikiantys herojai tikrai įtikinantys. Priartėjęs prie penkiasdešimtmečio aktorius, suvaidinęs net 100 įvairiausių vaidmenų kine, atrado savyje… operatoriaus dovaną! Sakyčiau, unikalus profesinis pasikeitimas! Beje, jo balsas skamba filme už kadro – reiškia nesiruošia Džiovani užmiršti aktorystę…
Negalima sakyti, kad muzikai skirtas itin svarbus aspektas filme, bet negirdėti jos autorės ir atlikėjos Z BERG, sunku. Lyriško plano muzikė, primena auksinių praėjusio amžiaus dešimtmečių skambesį. Jau pirmoji daina „Love hurts“ nuteikia romantiškai. Tai disonuoja su veiksmu ir daro filmą įvairesnio priimtinumo. Siūlau pasimėgauti vedančiąja filmo melodija:
