Penktadienį prasidedantis filmų festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ kvies žiūrovus spalio 4–13 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Tauragėje, Utenoje ir Anykščiuose. Kiekvienas filmas atrinktas iš didžiųjų kino festivalių – Berlyno (prizininkai gauna Lokius), Venecijos (prizai – liūtai), Kanų ( prizai – Palmės šakelės) ir San Sebastiano (puikus kino festivalis Ispanijos kurorte, kurio prizai – jūros kriauklės neatsispindi mūsų festivalio pavadinime).
Filmų net 16. Pristatysiu atidarymo filmą.
HONG SANG-soo „Keliautojos poreikiai“
Stebinantis savo produktyvumu korėjietis (sukūrė beveik 40 filmų pagal savo scenarijus) visų pirma išsiskiria savo kūrybos stiliumi. Jis didžiai žavi kritikus ir prityrusius sinefilus, bet būtų keista tokią kūrybinę manierą rekomenduoti Holivudo blokbasterių gerbėjams. Visuose filmuose, kaip ir jau nebe naujausiame, 2024 m. filme „Keliautojos poreikiai“, filmų varikliukas yra pažįstamų ar pirmą kartą sutiktų paprastų, kuklių žmonių pokalbiai. Jie kitokie, nei prancūzų „Naujosios bangos“ pradininko Eric Rohmer ar Woody Allen filmuose. Ten pokalbius skatina emocija kaip pas Rohmerą ar aiškus besivystančio siužeto poreikis, nes susitinka intelektualūs, humorą išpažįstantieji personažai, kaip pa Alleną. HONG SANG-soo filmuose – dažnai pirmą kartą matantys vieną kitą labai žemiški žmonės, kuriems tiesiog įdomu sėdėti ir šnekučiuotis. Visi filmai itin kameriniai, faktiškai nejudantys priekin pagal aiškią siužetinę prasmę. Gal tik asmeniniai pažinimo ar išsiaiškinimo tikslai gali turėti žiūrovui mažai suprantamą stimulą tęsti netrumpus pasikalbėjimus.
Toks buvo šių metų „Kino pavasaryje“ demonstruotas mediatyvines nuotaikas žiūrovui keliantis „Mūsų dienos“, toks yra ir šis, „Keliautojos poreikiai“. Viename iš didžiausių penkių pasaulio kino festivalių, Berlyno, filmas pelnė Sidabrinį lokį (žiuri Didįjį prizą). Tais pačiais 2024 metais HONG SANG-soo po pusmečio vykstančiame kitame garsiame A klasės kino festivalyje jau pristatė naujesnį filmą – „Suyucheon“ (verčiasi „Prie upelio“). Džiugu, kad vėl aukštai įvertintas filmas gavo tik prizą už geriausią atlikimą (best performance), o mūsų debiutantės Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ čia gavo pagrindinį – „Auksinio Leopardo“ prizą bei kitokius paminėjimus. Žodžiu, pralenktas pripažintas meistras…
„Keliautojos poreikiai“ – aktorystės solo filmas, specialiai rašytas Prancūzijos kino įžymybei, 70-metį atšventusiai Isabelle Huppert. Nėra padoru būtinai pabrėžti moters amžių, bet filme rodomoje istorijoje, tai reikšminga. Scenarijus rašytas būtent tokio brandumo filmo pagrindinei veikėjai. Pirmoje filmo pusėje, akademinę valandą visuose kadruose yra Isabelle įkūnijama Iris. Kitoje filmo dalyje, jau kitaip – Iris patenka į buitiškai anekdotinę situaciją ir stengiasi ją išgyventi, nedemonstruodama žiūrovui savo sumišimo ar dvasinio pasimetimo. Čia jau lygiaverčiai ekrane yra partneriai, besistengiantys parodyti, kad gyvenimas nebūtinai brėžia amžiaus skirtumų ribą meilei.
Akivaizdi filmo paslaptis – kuo buvo Iris iki atsiradimo Korėjoje, kas atsitiko, kad ji rymoja svetingų korėjiečių namuose, domisi jų gyvenimais, HONG SANG-soo filme visiškai nestimuliuoja detektyvinės potekstės. Čia svarbesnė tiesiog rami, melancholiška gyvenimo tėkmė…
Neabejotina, kad ramus, kamerinis šiltų pokalbių filmas ras savo žiūrovą.
Na ir dar vieno žinomo kino autoriaus filmas.
Michel Franco „ATMINTIS“
Pirmą kartą su šio Meksikos kino autoriaus filmu „Nauja tvarka“ susipažinau 2021 m. „Kino pavasaryje“. Paliko įsimintiną įspūdį. Ypač siužeto aktualumu, nors jis ir išgalvotas. Rodoma, kaip Mechike, nesitenkindami su užguitu ir skurdžiu gyvenimu, miestelėnai sukyla prieš turčius. Įsitraukus kariuomenei, protestas virsta revoliucija. Čia pat kyla ir elementarus banditizmas, kai kariškiai įveda diktatūrą ir kėsinasi į absoliučią valdžią.
Naujausias režisieriaus ir scenaristo filmas „ATMINTIS“ jokio radikalizmo ir politinių poteksčių neturi. Prasidėjęs keliolikos sekundžių kadru iš palūžusių žmonių terapinio sambūrio, greitai kamera prikausto mūsų dėmesį prie žinomos aktorės JESSICA CHASTAIN vaidinamos Sylvijos. Ir čia pat ši vieniša mama atskleidžia mums savo fobijas. Pirmiausia matome aiškią jos vyrų baimę, vėliau išsiaiškiname dar visą puokštę.
Filmas krypsta į psichologinio herojės paveikslo atskleidimą. Po truputį žiūrovui aiškėja pagrindinio personažo keistokas elgesys. Atsitiktinis susidūrimas su taip pat kenčiančiu savo bėdas Saulu (puikus PETER SARSGAARD vaidmuo, apdovanotas Venecijos k/f kaip geriausias) įneša visai kitokių vėjų į Sylvijos gyvenimą. Užtikrintai besivystančią ir žiūrovui gerai suprantamą priežastingumą istoriją, įdomu sekti. Yra tik bėda – psichologijos problemų filmas tvirtai krypsta į melodramatiškumo pusę. Ta nėra blogai – iki melodramų serialų lygio nenukrentama. Bet pojūtis, kad tikėtasi daugiau, nebeapleidžia.
Šiaip istorija turi pamokančių bruožų. Bene esmingiausias – jei savy turi užsispaudęs nuoskaudas, nepasitenkinimą ir įtarimus, pasidalyk su artimaisiais. Turėtų pasidaryti lengviau. Gerai, kad gyvenime atsiranda katalizatoorius, kaip būtent įvyksta ir filme, kai esi priverstas išsikalbėti, išsiaiškinti sau, o svarbiausia – artimiausiems žmonėms, kas negerai…
Svarbus filme muzikinis leitmotyvas – vienas iš herojų neįsivaizduoja savo būties be garsiosios senųjų rokerių laikų populiarios ir žanro klasika tapusios dainos. Jaunimui galiu pristatyti, jog skamba žymiausia rock grupės „PROCOL HARUM“ daina „A whiter shade op pale“, sudainuota anų laikų garsenybės Garry Brooker. (https://www.youtube.com/watch?v=CJxpKlTID2Q)
Programą nurodytuose miestuose bei filmų aprašymus galima rasti https://linktr.ee/LokysLiutasIrSakele
