Lietuvos kino teatruose dabar karaliauja ne vien naujieji lietuviški filmai. Reikšmingiausias tarptautinis filmas yra Holivudo produktas – „Nusidėjėliai“. Tai su užmoju ir neabejotinai talentingai sukurtas prasmingas blokbasteris, po valandos ir 20 minučių radikaliai keičiantis stilių, tuo gerokai nustebindamas. Neabejodamas teigsiu, kad žiūrovas, dažnai besilankantis kino teatruose, negalėtų savo patirties ir žinių asocijuoti su „Nusidėjėlių“ autoriumi, dar 40-ies nesulaukusiu Rajanu Kūgleriu Jo „Krydas: Gimęs kovoti“ su puikiu Silvesterio Stalonės bokso trenerio vaidmeniu buvo rodytas prieš dešimtmetį, vėlesni du filmai apie „Juodąją panterą“ gal buvo ir praleisti, bet po „Nusidėjėlių“ neturiu abejonės, jog Rajanas Kūgleris tikrai bus įsidėmėtas ir neužmirštas, nes demonstruoja akivaizdų talentą pasakoti istoriją kine.
Filmas prasideda iš kartos į kartą perduodamos legendos pristatymu: „Egzistuoja žmonės, galintys kurti tokią tikrą muziką, kuri sugeba naikinti ribą tarp gyvybės ir mirties, kviesti sielas iš praeities. Įvairiose tautose skirtingai vadinami tokių žmonių gabumai gydo gyvųjų sielas. Bet tuo pačiu traukia ir demonus“.
Pasižiūrėjęs „Nusidėjėlius“, aiškiai supranti, kodėl tokia įžanga ir kokią prasmę ji įgyja filme.
Taigi beveik pusantros valandos su įdomumu sekame siužetą. Čia rodomi du jėgų žydėjime esantys juodaodžiai dvyniai Smokas ir Stekas, grįžtantys į savo gimtąjį miestelį Misisipės valstijoje. Broliai yra Pirmojo pasaulinio karo veteranai, po jo „nusėdę“ Čikagoje ir veikę Al Kaponės mafijoje. Neabejotinai pridirbę nešvarių darbelių, matyt, nugalabiję ne vieną baltaodį, todėl afroamerikiečių apgyvendintoje teritorijoje yra tikri turtuoliai. Jų planas – praskaidrinti tautiečių, kenčiančių nuo Ku kluks klano siautėjimo, būtį, atidarant pasilinksminimo centrą. Dėl to įsigyja atokią apleistą lentpjūvę. Vyrukams padėti orientuotis pakitimų neišvengusiose jų gimtosiose vietose imasi jaunesnis pusbrolis Semis, pramintas aplinkinių Pamokslininku, nes yra vietinio pastoriaus sūnus.
Režisierius Rajanas Kūgleris puikiai dėsto ekrane savo parašytą scenarijų. Nuosekliai, įtaigiai ir aiškiai stebime brolių pastangas įkurti centrą, kuris teiks juodaodžių bendruomenei geras pramogas. Būtina pažymėti, jog dvynius įkūnija ekrane jau režisieriaus mūza tapęs, nes vaidino beveik visuose Kūglerio filmuose, aktorius Michaelis B. Jordanas. To galima ir nepastebėti, nes dvyniai dėvi skirtingą aprangą, kiek skiriasi barzdos. Todėl vieno aktoriaus vaidinami du personažai – jau nemenkas iššūkis filmo kūrėjams. Labai reikia išskirti ir tokio mąsto vaidmenyje debiutuojantį tik šiemet sulauksiantį dvidešimtmečio Mileso Catono. Dvynių pusbrolio vaidmuo, tikėtina, taps jauno aktoriaus proveržiu Holivude.
Nesu linkęs pasakoti, kaip sekėsi giminaičiams steigti afroamerikiečių pramogų klubą, kaip atgimė brolių jaunystės meilės istorijos, kokie komplikuoti filmo veikėjų ryšiai ir kaip jie sprendėsi – labai siūlau patirti malonumą žiūrint tai puikiai sustyguotame filme. Bet yra būtina išskirti, mano galva, pagrindinį filmo „veikėją“ – MUZIKĄ.
Šiuolaikiniame draminiame kine jau nėra būdinga akcentuoti muzikinį takelį. Tai brangu ir reikalauja iššūkių. „Nusidėjėlių“ autoriai žengia kitu keliu. Filme ištisai skamba, kaip sakyta įžanginiame juostos žodyje, – dieviška muzika. Juodaodžiai atlieka jų sielos gelmes liečiantį bliuzą, baltaodžiams suteikiama prerogatyva atlikti kantri stiliaus muziką. Kūgleris muzikiniam takeliui sukurti pasitelkia taip pat nuolatinį bendradarbį, kompozitorių iš Švedijos Ludwigą Goranssoną. Skirtingai nuo režisieriaus, kuris turi 2 Oskarų nominacijas, kompozitorius jau yra apdovanotas 2 Oskaro statulėlėmis (už minėtąją „Juodoji pantera“ bei už garsųjį „Openheimerį“) bei 4 Grammy prizais. Bet čia švedui teko, matyt, dar daugiau iššūkių. Teko pasitelkti ir smuikininkę žmoną, kad ir ši prisidėtų prie garso takelio atrankos.
Visų pirma reikėjo pasiekti rezultato, kai patys aktoriai atlieka savo muzikines partijas. Ypač čia išskirtinis yra minėtas Milesas Catonas. Antra, sutelkti ir krūvą žinomų profesionalų garso takelio įrašymui (mačiau, kad net „Metallica“ būgnininkas dalyvavo). O dėl bliuzo skambėjimo „svorio“ Rajanas Kūgleris užsispyrė kaip aktorių į filmą įtraukti 88-erių bene vienintelę gyvą bliuzo legendą Buddy Guy. Aktyviai JAV koncertuojantis bei turintis savo bliuzo klubą mohikanas, padaręs įtaką gitaros mene tokiems asams kaip Ericas Claptonas, Jimis Hendrixas, Keithas Richardsas, Jimmy Page ir daugeliui kitų, visai netroško noru filmuotis. Paskutinį kartą, kai jis turėjo kažką bendra su kinu, buvo jo apsilankymas kino seanse „apie žuvį“ (turėjo galvoje Steveno Spielbergo „Nasrai“). Laimei, Buddy Guy anūkai buvo matę ankstesnius Rajano Kūglerio filmus ir įkalbėjo senelį nusifilmuoti…
Neatsitiktinai ir filmo siužetas vystomas 1932 m. Grinvudo miestelyje. Iš čia kilęs akustinio bliuzo pradininkas Robertas Johnsonas. Legenda pasakoja, kad šiai 1911 m. gimusiai žvaigždei nesisekė kokybiškai skambinti gitara. 1931 m. jis dingo iš draugų akiračio. Atsiradęs 1932 metais, jau grojo gitara kaip virtuozas. Aiškino, kad egzistuoja stebuklinga kelių sankirta, kurioje jis sudaręs sandėrį su velniu. Paklausykime korifėjaus, netiesiogiai prisidėjusio prie filmo atsiradimo muzikavimo:
Deja, 1938 m. Robertas Džonsonas miršta. Ne tiek svarbu, ar mirė nuo sifilio, kaip teigiama rastuose dokumentuose, ar nuo pavydaus meilužės vyro, bet šis bliuzmenas pradėjo garsųjį „27 klubą“. Dabar klubo sąrašuose daugiau kaip 50 pavardžių. Garsiausios: Brianas Jonesas (The rolling stone), Jimis Hendrixas, Jimis Morrisonas, Janis Joplin, Kurtas Cobainas, Amy Winehouse. Supratote, kas per klubas…
Taip sekant įdomų siužetą ir klausantis nuostabios muzikos, filmo žanras radikaliai keičiasi. Ne veltui pradžioje citavau filmo įžanginį žodį, kuriame minimi demonai. O bliuzo pradininko Džonsono porinimas apie velnio įtaką duoda vaisių ir „Nusidėjėliuose“. Kerinti muzika ir klubiečių šėlsmas atveda prie klubo… vampyrus! Kūgleris kaltinamas rasizmu, nes šie – vien baltaodžiai. Ku klux klanas irgi prisistato prie klubo. Atsieit, visi trokšta nugalabyt negrus. Bet kas ten išlieka, reikia sulaukti pabaigos…
O istorijos finalas pateiktas gudragalviškai – tiems kino „zuikiams“, kurie tik pamatę pirmą titrą šoka iš vietos ir skuba pro duris, režisierius randa vaistą. Filmo pabaiga būtent išdėstoma rodomų titrų metu. Čia ir dideli kadrai su Buddy Gyu…
Filmo akivaizdus trūkumas, kad netikėtai persivertus filmui į „vampyrizmą“, tai rodoma visiškai rimtai, kaip buvo ir iki tolei. Ironijai, šypsenai nėra vietos. Tuo „Nusidėjėliai“ skiriasi nuo panašaus virsmo filme „Nuo sutemų iki aušros“. Prieš 3 dešimtmečius tik atsikūrusioje Lietuvoje rodytame scenaristo Quentino Tarantino ir jo bičiulio režisieriaus Roberto Rodriguezo filme netikėtas vampyrų atsiradimas atskleistas su neslepiamu humoru. Todėl atrodo natūraliau.
Nežiūrint man mažiau patikusios filmo finalinės dalies, „Nusidėjėliai“ labai verti pamatymo ir ypač muzikos išklausymo. Tikrai reta, kad pagrindinė ne muzikinio filmo rolė būtų atiduota muzikai. Filmas nufilmuotas ant 65 mm juostos, panaudojant ir IMAX technologijos kameras. Kino kritikai vadina filmą geriausiu 2025 metais. Filmavimas kainavo 68 mln. dolerių. Vien per velykinį periodą „Nusidėjėliai“ JAV ir Kanadoje surinko 60 mln. žiūrovų sumokėtų dolerių.
