Baigėme švęsti Velykas, bet liko netikėtai atrasta ypatinga šios didingos krikščioniškos šventės minėjimo istorinė tradicija iš Mažeikių rajone esančio Pievėnų kaimo. Beveik visai Lietuvai tapo netikėta ši tradicija, kurią atskleidė šaunus žinomos kino autorės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“.
Tradicija „verčia iš koto“ savuoju teatrališkumu, ogi mes turime prastą „tradiciją“ nesidomėti mūsų dokumentiniu kinu, kuris dar taip neseniai akivaizdžiai pranokdavo lietuvišką vaidybinį kiną. Tai rašau, nes nemenka tikimybė, jog penktadienį jau nebeliks filmo kino teatrų repertuaruose.
O pieveniškiai, gyvenantys dabar kaime bei sugrįžtantys į jį švęsti Velykų, vieninteliai Lietuvoje saugo Velyknakčio misterijos tęstinumą savojoje 1788 metais pastatytoje medinėje bažnyčioje. Velykų šventimas Pievėnų kaime yra kur kas svarbesne data nei Naujųjų metų sutikimas, ar pan.
Kad naujasis filmas yra talentingai sukurtas, rodo ir LRT Panoramoje matytas reportažas, kai lietuviai, iki šiol nieko negirdėję apie prie Ventos intako PIEVIO esantį kaimą, skubėjo šiemet atsidurti čia ir savomis akimis pamatyti Velyknakčio budėjimus bažnyčioje.
Čia vyksta kryžiaus, paguldyto ant pagalvėlės ir simbolizuojančio Kristaus kapą, saugojimas. Jį saugo keturios kardais ginkluotos pieveniškių karių, apsirėdžiusių skirtingų spalvų istorinėmis kariūnų uniformomis, kuopos, rituališkai besikeičiančios kas 10 minučių. Filme nepabrėžiama, bet raudonieji kariai simbolizuoja Kristaus kraują, mėlynieji – Kristaus žengimą į dangų, žalieji – atgimimą, baltieji (pernai tai buvo merginų kuopa) – drobulę, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus kūnas.
Budėjimo metu šioje iš praeitų amžių išlikusioje tradicijoje Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje ir varpinėje šmėžuoja kaukėti persirengėliai (žydukai), apsirūpinę replėmis, plaktukais – įrankiais, kokie buvo naudojami nukryžiuojant Kristų, ir bandantys pavogti saugomą kryžių. Žinoma, jog kova, kai kardais atmušami persirengėlių nedori kėslai, yra komedijos žanras ir juokina besimeldžiančiuosius Velykų naktį. Be kėsinimosi į sakralųjį kryžių, žydeliai kimba prie besimeldžiančiųjų, pririša virvėmis vieną prie kito snaudžiančiuosius, gąsdina didžiulėmis žirklėmis vaikus. Kad persirengėliai vadinami žydukais, vertinama dviprasmiškai. Laikoma, kad tai sena tradicija, paremta Biblija, kurioje žydai buvo kaltinami dėl Kristaus mirties.
Sovietiniais metais ne visada šis teatralizuotas vaidinimas būdavo leidžiamas. Tokiais metais pieveniškiai sakydavo, jog „Velykų kaip ir nebuvo šiemet“. Klebonai šventę vertina taip pat nevienareikšmiškai. Pirma, tokia koloritinė tradicija akivaizdžiai padeda žmones priartinti prie bažnyčios, sudominti čia vykstančiais ritualais. Iš kitos pusės, šėlsmas velyknaktį šiek tiek trukdo besimeldžiantiesiems susikaupti.
Viskas, ką paporinau, skirta papasakoti mažą dalį to, kas parodoma filme. Be šio intriguojančio siužeto, Giedrė Beinoriūtė ir operatorius Mindaugas Survila pateikia žiūrovams ir daug kaimo, esančio prie pat Latvijos sienos, gyvensenos meniškų apraiškų. Ko vertos scenos, rodančios užsikonservavusioje laike kaimo parduotuvę, gerai soprano saksofoną pučiančio bažnyčios orkestranto repetavimą (kai šuniukas iš paskutiniųjų stengiasi pataikyti į natą, bei jo abiejų šunų šeimininko sutiktuvių džiaugsmą, kai šis grįžta iš velyknakčio), merginų-karių stambiuose veidų planuose atsispindinčią susikaupimo išraišką. Taip pat pajuntame ir žemaitiško charakterio niuansus, kai ypač mažai kalbama, o daug daroma. Pripažintas filmų montuotojas Saulius Urbonavičius, pradėjęs savo darbą, pareiškė, kad visai nesupranta, ką pieveniškiai šneka. Todėl nutarta filmą subtitruoti lietuviškai…
Labai rekomenduoju nepraleisti filmo. Jis iš tų, kuriems pasibaigus, apleidi kino salę pakylėtos nuotaikos.
Treileryje galima regėti, kokia minia žmonių traukia į Pievėnų bažnytėlę švęsti Velykų:
