Norvegas bibliotekininkas Dagas Johanas Haugerudas kaip rašytojas debiutavo 1999 metais. Kiek pavyko rasti, iki šiol yra išleidęs mažiausiai 4 romanus, kurie susilaukė vietinės reikšmės apdovanojimų. Lygiagrečiai jis ėmė savo literatūriniu pamatu kurti filmus. Kai stebėjau dviejų naujausių jo filmų rodymą festivalyje „Scanorama“, prieš akis iškilo Litexpo vykstančios Knygų mugės prisiminimai.
Čia milžiniškas tautiečių būrys, nešinas kelių kilogramų svorio knygų rinkiniais, sunkiai beprasilenkia didelėse erdvėse, kurios mugės metu tampa mažytėmis. Įsivaizduoju, kaip šis garsus Skandinavijos šalyse rašytojas atvyksta į Knygų mugę pristatyti šviežiai pas mus išleisto savo romano. Ogi Didžiojoje LITEXPO salėje sėdi sau ramiai kokios 3 dešimtys susidomėjusiųjų…
Siurrealistinis vaizdelis, pasakysite. Tikrai taip – tokia situacija paprasčiausiai neįmanoma! Teigiu ne kartą likęs stovėti praėjimuose tarp kėdžių, nes, kaip sakoma, „obuoliui nėra kur nukristi“ – tokie anšlagai būna aptarinėjant naujas knygas. Ir iškart įsivaizduoju, kad rašytojas Dagas Johanas Haugerudas, kartu su savo literatūrine karjera ėmęs kurti ir filmus pagal savo romanus ar specialiai paties parašytus scenarijus, būtų pakviestas atvykti į „Scanoramą“ pristatyti abiejų naujųjų savo filmų. Ačiū Dievui, apie tai tik pagalvojau, to neįvyko. Nes į abu seansus mūsų respublikoje didžiausioje 550 vietų kino teatro salėje sėdėtų, geriausiu atveju, po 100 žmonių! Tektų lietuvaičiams skradžiai žemę prasmegti iš gėdos. Nesakau, kad užsienyje, rodant festivaliuose jo apdovanotus filmus, „lūžta salės“, nes nemačiau, bet tikrai žinau, kad norvego filmai susilaukia didžiausio dėmesio ir populiarumo.
Galima sakyti, jog Lietuva šioje kultūros srityje vėl nukrito į dugną. Ne todėl, kad visi gero kino platintojai mato rudenį kaip potencialiai geriausią savo sukauptų kolekcijų platinimo metą – miestuose tikrai užtenka gyventojų, kad persidengiant vieno festivalio ar festivaliuko datoms su kitu, ir „Scanoramai“ netrūktų žiūrovų. Būtų interesas – išsisklaidytų žiūrovai per visus renginius. Ne todėl, jog tūlas miestelėnas neįsivaizduoja, kad reikėtų vykti kažkur žiūrėti kino, kai namie stovi 3 metrų įstrižainės ekranas, o stipriai reklamuojama kokia LRT.epika pateikia tos pačios „Scanoramos“ kelis filmus. Koks skirtumas, kad jie trejų metų senumo – geras filmas juk nepasikeičia, jis ir lieka geru. O dar mintis, kad nebus kur palikti automobilio (iš kur jam žinoti, jog 6 val. parkavimas prie pat festivalio centro, kino teatro „Vingis“, tekainuoja tik 60 centų, o įsigijus nuolaidų kortelę ir išvis nemokamai) neleidžia pakilti nuo sofos. Prisiminiau praėjusį mėnesį vykusį puikų filmų festivaliuką „Lokys, liūtas ir šakelė“, kurio filmus turėjau malonumą matyti „Multikino“ multiplekse. Ten didelėje salėje žiūrovų vidurkis, sakykim, siekė… 6 (!) O demonstruojant vieno iš garsiausių pasaulyje dokumentininkų filmą (Naujausiame „Kino“ žurnale jam buvo skirtas didžiulis straipsnis), kiek pavėlavęs, aptikau… tuščią salę. Pasižiūrėjau įstabų filmą, kurį, tikiuosi, kada nors turėsiu progą pareklamuoti… vienui vienas. Arabų šeichais vakar galėjo pasijausti toje pusės tūkstančio vietų salėje kokie 15 žiūrovų, nutarusių pajusti malonumą nuo paskutiniame seanse rodyto nepakartojamo vizualumo siaubo žanro filmo „Kita“. Jeigu žanras skamba atgrasiai, drįsiu pasakyti, jog vargu bau ar yra matę tokį kūrybiškumą, skonį ir išradingumą šio žanro apologetai. Neregėta anksčiau situacija, nes visada jaunimas tokius seansus žiūrėdavo apypilnėje salėje…
Bet aprašytų priežasčių nelaikau esminėmis, dėl kurių šitaip pasikeitė buvę įpročiai. Jei ir gerėja sąlygos žiūrėti puikius filmus (kad ir ne naujausius) namų sąlygomis, tai Lietuva aiškiai atsilieka lavindama poreikį lankytis specializuotose kino rodymo vietose. Net nekalbama, kad šaliai reikėtų turėti bent vieną IMAX sistemos kino teatrą. Taip, specialia kamera ir garso įrašymo aparatūra sukurtas kinas dabartyje galimas tik komerciniams pavyzdžiams demonstruoti ir reikalauja praktiškai naujo kino teatro, tačiau Lenkija jį turi ne viename mieste, Ryga irgi, nors ir ne visai pilnavertį, bet turi. Gerokai brangesni bilietai tikrai būtų ne kliūtis grįžti įpročiui žiūrėti kiną jo demonstravimui skirtose tobulose erdvėse. Taip, intelektualūs „Scanoramos“ filmai nebūtų sukurti ar konvertuoti šiai sistemai, bet supratimas, kad kiną dera matyti ten, kur priklauso, daug reikštų. O gal vienas kokio nors kūrybiško naujoviško režisieriaus, sakykime, Nolano, IMAX pavyzdys vienetiniame seanse galėtų ir patekti į „Scanoramos“ ar „Kino pavasario“ programą?
Tokios mintys kilo, kai tris dienas intensyviai žiūrėdamas kūrybiškai ir profesionaliai sudarytą „Scanoramos“ programą, neradau nei vieno „balastinio“ filmo (eilinio, tokio, kuris būtų skirtas vien programai užpildyti), o situacija yra susidariusi kaip 2022 m. kovą „Kino pavasaryje“, kai žmonės buvo persigandę dėl prasidėjusio karo ir ne kinas buvo galvoje. Dabar lankomumo situacija puikių filmų festivalyje net prastesnė…
Bet grįžkim prie kino.
Dagas Johanas Haugerudas, „Seksas“
Sėkmės kino festivalyje sulaukęs norvego filmas yra pirmasis 2024 m. pasirodžiusios trilogijos filmas. Antrasis – „Meilė“, taip pat demonstruojamas „Scanoramoje“. Trečiąjį – „Svajonės“ „Scanoramos“ direktorė labai žadėjo parodyti kitąmet.
„Sekso“ (kaip ir „Meilės“) stilius yra ne toks, apie kokį galima pagalvoti, remiantis pavadinimu. Sekso scenų jame nėra visiškai, nes filmas itin originalus. Tai, pirmiausia, kalbėjimosi filmas. Tarsi teatrui skirta pjesė būtų nufilmuota. Ir labai aiškiai juntamas stiprus literatūrinis pagrindas.
Tokio stiliaus kine, kurio nepamatysi, nuėjęs bet kada į kino teatrą, vienas iš vertinimo kriterijų gali būti – kaip žiūrovai priima pasakojimą, kai reikia nuolat skaityti subtitrus. Ir „Vingio“ didžiojoje, per menkai užpildytoje salėje, nebaigė klausytis filme aptariamų problemų tik… viena moteris. Matyt aptariamos vyrų seksualumo normos, jų svajonių ir netgi bandymų erdvės neatitiko griežtų moralinių sampratų. O gal nepatiko, kad pasakojimų apie svajones, ginčų, santykių aiškinimosi, kaltinimų, prisipažinimų čia tiek daug! Tačiau kitiems filmo atmosfera tiko – juk taip stipriai jaučiama, kad scenarijus – ne atmestinai sukurptas!
O situacija paprasta – jaunatviškas, kokių 45-erių metų kaminkrėtis pasakoja savo šefui, kad neseniai, patikrinus kliento namo kaminą, šis… pasiūlė pasimylėti. Kaminkrėtis aiškina, jog jį pagavo žingeidumas išbandyti tai, ko jis niekada nėra daręs. Į klausimą, ar papasakojo žmonai, jis patikino, jog nematė reikalo slėpti nuo jos šio savo nuotykio. Žmona, atseit, reagavo visai ramiai ir scenos neiškėlė. Bet ar tikrai taip bus ir toliau? Va, čia ir susidaro filmo, kuriame visi aiškinasi savo abejones ir nuostatas, siužetas, kyla žodinės dramos. „Seksas“ – filosofinė komedija, kurioje seksas vaizduojamas per daugiabriaunį ir įvairialypį požiūrį.
Labai paįvairina rimtą veiksmo sekimą kaminkrėčio trylikamečio sūnaus klausimai. Bręstančio jaunuolio smalsumas tikrai pralinksmina! Tuo tarpu kaminkrėčio vadovas irgi turi rūpestį – mat nuolat sapnuoja… David Bowie, matydamas jį… kaip moterį…
Įsimintinas filmo garso takelis. Reikiamuose siužeto tarpuose groja puikus norvegų instrumentinis pop-jazz ansamblis, kuriame labai kūrybingai girdisi mušamieji.
Puikus festivalinis filmas. Kaip minėjau, tokio stiliaus ir išpildymo meistriškumo kiną ne kasdien pamatysi. Filmas pasibaigus „Scanoramai“, nebus rodomas.
Dagas Johanas Haugerudas, „Meilė“
Filmo centrinė figūra – daili, tiesa, gana originalios veido išraiškos, jauna urologė. Jauna, kaip pasižiūrėsi… Ji aiškiai supranta, kad biologinis laikrodis įsismarkavęs, o antroji pusė dar neatsirado. Kasdien ji susiduria su pacientais, užpultais rimtos vyriškos ligos, ir profesionaliai juos ramina. Tačiau savųjų reikalų tvarkymas jai taip sklandžiai nesiseka.
Filme mažiau humoro nei „Sekse“. Situacijos veja viena kitą, apstu netikėtų posūkių. Nemanau, kad filmas prailgsta. Tiesa, viena žiūrovė po seanso komentavo, kad filmas… informatyvus apie gėjų sekso technologijas. Taip, to yra. Netenka abejoti, kad filmo autorius homoseksualus. Bet, tvirtinu, filmas ne apie tai.
Stengiamasi jautriai parodyti, kad visi mes esame žmonės, visi turime jausmus ir visi ieškome artimojo šilumos. Vyriškis, kurį galėtume kaltinti dėl paleistuvavimo, finale irgi prašys draugo, kad leistų tik atsigulti šalia ir pabūti drauge situacijoje, kai jokio santykiavimo negali būti…
Neabejoju, kad tie, kas matė abu šiuos Dago Johano Haugerudo filmus, nekantriai lauks kitos „Scanoramos“, kur bus rodomas trečiasis trilogijos filmas „Svajonės“.
