Kiek nuostabu, jog apie tokią popmuzikos asmenybę kaip Amerikos žydas Bobas Dylanas biografinis filmas pasirodė tik dabar. Juk įtakingiausias muzikos leidinys „Rolling Stones“ prieš porą dešimtmečių paskelbė, jog dabar 83-ų dainų autorius ir atlikėjas yra antras įtakingiausias žmogus muzikos istorijoje. Ką gi, jei tik artimiausiu metu sulauksime filmų apie visus keturis bitlus, Maiklą Džeksoną ir kitus, manykim, jog stipraus Holivudo profesionalo Jameso Mangoldo juosta „Bobas Dylanas: visiškai nežinomas“ nevėluoja. Tarp kitų žinomų šio režisieriaus filmų (puikiausias nepriklausomo JAV kino pavyzdys su S. Stalone „Policininkų žemė“, „Traukinys į Jumą“, „Le man’66“ ir kt.), yra ir išskirtinis biografinis 2005 m. filmas „Walk the line“ (Lietuvoje verstas „Ties jausmų riba“), rodantis ir šiame filme sušmėžuojantį muziką Johnny Cashą.
Kino mėgėjai prisimena taip pat garsaus filmų kūrėjo Toddo Haynesso 2007 m. arthousinį filmą „Manęs čia nėra“, kuriame Bobą Dylaną vaidino net 6 aktoriai (Richardas Gere, Christianas Bale, Heathe Ledger ir, keisčiausia – Cate Blanchet). Po metų jau betarpiškai stebėjau ir klausiausi Bobo Dylano, kai jis koncertavo „Siemens“ arenoje. Koncertas pasižymėjo šaltumu. 67-erių metų Bobas visai nebendravo su publika, nors gale ištarė „ačiū“ ir pristatė skaitlingos savo grupės narius. Manau, koncerto aurą sąlygojo ir neišpopuliarėjusių dainų atlikimas, kai dauguma publikos nepajėgūs iššifruoti angliškų dainų tekstų, kurie Dylano kūryboje yra ypač reikšmingi. Nei vienas žurnalistas, nekalbant jau apie gerbėjus, negalėjo net prisiartinti prie žvaigždės. Gausiai vietiniai apsaugai vadovavo atsivežtas profas iš Amerikos, turintis karinį išsilavinimą. Koncertinės agentūros atstovai bandė aiškinti, kad Bobas Dylanas jau yra viską sukūręs (jo žymiausi 4 hitai yra: „Knocking on a heaven door“, „Blowing in the wind“ (labai prisidėjęs prie Gyčio Paškevičiaus karjeros), „Like a Rolling Stones“, „Mr. Tambourine man“ – įkėlus pavadinimus į Google, galima prisiminti šias dainas) ir jam nereikia labai stengtis.
Taigi ne vien apie filmą rašau, kad galėtumėte palyginti filme kuriamo muziko įvaizdį su realiu įspūdžiu apie jį. Sakyčiau, neprasilenkia, nors filme rodomas dvidešimtmetis vaikinas – pradžioje niekam nežinomas. Tęsiant galima paminėti, kad nėra muzikanto, kuris turėtų tiek apdovanojimų ir pripažinimo pasiekimų. Jis įrašytas į Rokenrolo šlovės muziejų, turi „Oskarą“ už geriausią muziką filmui, „Auksinį gaublį“, daug Grammy premijų, Pulitzerio literatūros premiją, o, svarbiausia, vienintelis iš dainų kūrėjų – Nobelio literatūros premiją (2016 m.). Kai jis neatvyko į Švedijoje vykusią iškilmingą premijų įteikimo ceremoniją, balsų, kad derėjo įteikti premiją kitam, pvz., Leonardui Cohenui, netrūko.
Taigi biografijos epizodo filmas, kuris pretenduos net į 8 „Oskarus“ (geriausias metų filmas, geriausia režisūra, geriausias pagrindinis aktorius (Timothee Chamaletas), geriausias ne pagrindinis moters vaidmuo (Monica Barbaro – Joan Baez), geriausias ne pagrindinis aktorius (Edwardas Nortonas – Pete Seegeris), geriausias adaptuotas scenarijus, geriausias garsas, geriausi kostiumai) nėra apie atsitiktinę asmenybę. Visų tų nominuojamų „Oskarų“ tikrai negaus, bet labai įsitraukęs į filmo atsiradimą jauno kino žiūrovo numylėtinis Timothee Shalametas turi nemenkų šansų savo pirmajam „Oskarui“. Jis įsijungė į filmo komandą dar prieš pandemiją, kuri sustabdė filmo filmavimą. Priverstinę pauzę sukėlė ir scenaristų streikas. Ir kaip prodiuseris Shamaletas pasistengė, kad filmas atsirastų.
„Bob Dylan: visiškai nežinomas“ atstovauja tipiškiems biografiniams filmams. Kažkokių atradimų jame nėra. Nėra ir akivaizdžių duobių. Kritikai pažymi rodomos Dylano istorijos fragmentiškumą. Pasakojimas prasideda, kai dvidešimtmetis vaikinas iš Minesotos atvyksta į Niujorką. Atsiranda tarsi iš niekur, nes filme nesivarginama informuoti, kad tėviškėje jis buvo mokyklos ansamblio narys ir grojo klasikinius rokenrolus. Čia jį įtraukia amerikietiška folk-country muzika. Kur tik padainuoja Robertas Alenas Zimmermanas, Niujorke pasivadinęs Bobu Dylanu, visi jo klausantieji „susilydo“ iš laimės. Kadangi tikrai atskleidžiantis savo talentą vaizduojant intravertą dainų kūrėją Timothee Shalametas dar ir vokalo kelis mėnesius mokėsi pas pedagogą, jo vokalas nėra toks įtaigus, kaip originalo. Man priminė jau Vilniuje koncertavusio atlikėjo balsą, kai jis pasidarė gergždžiantis. Jauno buvo švarus, tyras. Galite paklausyti žemiau nurodomuose nuorodose. Bet ką besakytum, Timothee yra šaunuolis. Kaip ir Monica Barbaro, vaidinanti taip pat ryškią country muzikos žvaigždę Joaną Baez. Ypač giriamas aktorių dainavimas duete…
„Bob Dylan: visiškai nežinomas“ koncentruojasi į du siužete rodomus konfliktus-dramas. Pirmas, be abejo, Bobo meilės romanai. Jis išties turėjo, kaip sako pati Joan Baez, audringą romaną su ja. Tačiau tuo pačiu metu turėjo romaną ir su nežinoma visuomenei itale, kuri filme pavadinta Silvija ir ją vaidina žinoma aktorė Elle Fanning. Taip buvo 1961–1965 m. periode, kuri ir aprašo Elijah Wald knyga „Dylan goes electric“. Jau pavadinimas nusako antrą biografinį konfliktą su aplinka. Bobas Dylanas nutarė „persiversti“ ir muzikuoti ėmė su grupe, naudojančia elektrines gitaras, rimčiausią būgnų sekciją, hamondo vargonus. Sunku pasakyti, ar tikrai dėl to įvyko „snukiadaužis“ Newport folko festivalyje, ką matome filme, bet toks virsmas Dylano biografijoje tikrai buvo. Štai pažiūrėkite, kaip jaunuolis skambėjo festivalyje 1964 m. ir palyginkite su 1965 m. įrašu. Žodžiu, yra ką rodyti filmininkams.
Visi filme rodomi garsūs folk-country muzikantai išties figūravo Bobo Dylano iškilime į žvaigždes. Jo dievaičiu išties buvo Woody Guthrie (vienintelis filme nedainuoja, nes nepagydomai serga), Pete Seegeris, Joan Baez, Johnny Cash.
Baigiant būtina pažymėti, jog Bobas Dylanas yra litvakų palikuonis. Jo tėvo seneliai iš Odesos, o štai motinos – iš Vilniaus. Gaila, kad jis buvo toks abejingas aplinkai Vilniuje. Šiaip tai litvakų Amerikoje netrūksta – Woody Allen (seneliai iš Panevėžio), milijardierius, Dallas Maverics bendrasavininkis Mark Cuban (šaknys – Darbėnuose), Charles Bronson (tėvas nuo Druskininkų, tikra pavardė – Karolis Bučinskis), Sean Penn (senelis Moišė iš Merkinės), karo pradžioje įteikęs savo „Oskarą“ V. Zelenskiui, sakydamas: „Tai tik simbolinis dalykas. Kai laimėsi karą, grąžink statulėlę į Malibu“, Errol Morris, dokumentinio kino kūrėjas, „Oskaro“ laureatas (senelis nuo Vilniaus), Adam Sandler (proseneliai iš Vilniaus apskrities), Robertas Zemeckis (pats atvykęs ieškojo protėvių Ukmergėje), Harrison Ford, Dustin Hoffman (klaidingai nurodoma, kad protėviai iš Minsko), specifinių rūbų dizaino žvaigždė Lena Himmelstein (gimė Kaune) ir kt. Šį sąrašą sudariau, kad suvoktume, kaip tokios personos galėjo padėti Lietuvai finansiškai bei garsinti savo protėvių Žemę, jei ne tas prakeiktas holokaustas. Jie nepasitiki dėl istorijos peripetijų dabartiniu savo protėvių kraštu.
Filme nurodoma, kad Bobas Dylanas per karjerą išleido net 55 albumus, Joan Baez – 30. Matyt, ten suskaičiuoti ir ne originalūs nauji, nes statistika tiek daug nesuskaičiuoja. Bet vis tiek, filmą apie tokią asmenybę, o dar ir su lietuviškomis šaknimis, verta pamatyti
Reklaminis filmukas:
