Alkas.lt
Savaitės pradžioje turėjau garbės arba, tiksliau sakant, negarbės dalyvauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (KAM) organizuotoje dronų mokymų centrų, kariuomenės ir Gynybos resursų agentūros (GRA) diskusijoje dėl viešojo-privataus sektoriaus bendradarbiavimo.
Suprantu, kad rašydamas šį tekstą, tampu nepageidaujamu asmeniu valdžios koridoriuose ir kabinetuose bei rizikuoju tapti įvairių ministerijos lojalistų ir pataikūnų taikiniu.
Tačiau taip pat suvokiu, kas yra konformizmas, kai žurnalistai, kultūrininkai, visuomenininkai nustoja kritiškai vertinti politikus ir valdininkus mainais į tai, kad pastarųjų kabinetų durys liktų jiems atviros.
Na, o jei dar priimi kokį medalį ar garbės raštą, automatiškai tampi ištikimu „dvaro patarnautoju“. Įvertindamas tai, dabar labiausiai džiaugiuosi atsisakęs, Mindaugo karūnavimo proga KAM ministro siūlyto, apdovanojimo už nuopelnus. Tada toliaregiškai atsakiau: „Ačiū, bet nereikia. Medaliais dalinsimės, kai nuveiksime ką nors konkretaus“.
Šis susitikimas ir turėjo būti kažkas, kas vestų prie konkrečių darbų įtraukiant verslą į mūsų kariuomenei taip reikalingą bepiločių orlaivių (BO) operatorių rengimo procesą.
Deja, jau tai, kad susitikimo dalyviai negavo nei dalyvių sąrašo, nei susitikimo darbotvarkės, nebuvo aišku nei kokie konkrečiai klausimai ketinami svarstyti ar kokius sprendimus tikimasi priimti, nežadėjo nieko gero.
Daug metų praleidau versle, todėl žinau, kad taip susitikimus organizuojančio darbuotojo nepriimčiau net į pačią žemiausią poziciją. Na, bet čia valdiška įstaiga, tai tikriausiai, galioja kitokie standartai ir reikalavimai atsakingam personalui. Tolesnė eiga tai tik patvirtino.
Panašu, kad susirinkimo organizatoriai net nežinojo, ar jiems nelabai rūpėjo, kas tokie yra dalyvaujantys asmenys, nes pvz. aš gavau laišką su kvietimu deleguoti vieną atstovą nuo savo atstovaujamos organizacijos (gal nuo ZSU? [ZSU- Збройні сили України – Ukrainos ginkluotosios pajėgos, – Alkas.lt]), o susitikime buvau įvardintas kaip visuomenininkas. Čia gal ministerijos klerkai mums, Ukrainoje kariaujantiems savanoriams, tokį kodinį pavadinimą suteikė?
Į susitikimą sugužėjo tiek žmonių, kad jokių pozicijų suderinimo ar sprendimų priėmimo neverta buvo net tikėtis. O kai į salę įžengė briunetės ir blondinės viceministrių lydimas KAM ministras Laurynas Kasčiūnas, pagalvojau, kad tuoj įvyks legendinės švedų pop grupės ABBA pasirodymas.
Deja, teko nusivilti. Koncerto nebuvo, prasidėjo ilgi ir nuobodūs pokalbiai apie nieką, o šio „istorinio“ įvykio momentus nepailstamai fiksavo KAM fotografas. Neabejoju, kad netrukus pamatysite ministro spaudos pranešimą su nuotraukomis apie dar vieną „sunkiai nuveiktą“ darbą, kurio rezultatas – bla, bla, bla…
Jau greitai bus metai, kaip esu parengęs ir dar praėjusių metų rudenį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) posėdyje pristatęs BO vystymo strategiją.
Per tą laiką paruošiau ir ministrui pristačiau detalų BO operatorių rengimo projektą, o su ukrainiečiais sutariau dėl bendradarbiavimo ir jų patirties perėmimo procedūrų.
Viskas yra pateikta ir pristatyta tiek ministrui, tiek viceministrams. Deja, verslo, KAM ir kariuomenės atstovų susitikimo metu buvo diskutuojama apie tai, ar pvz. Kinijoje pagamintas varžtelis gali būti naudojamas Lietuvos gamintojų gaminamuose bebiločiuose orlaiviuose arba aiškinamasi, ar kariuomenės atstovai kišenėse turi raštelius su dronų sąrašiukais, kuriuos ministras jiems tuojau pat nupirks.
Vienas iš dalyvių net pasakojo, kaip yra rengęs sraigtasparnių bei lėktuvų pilotus ir todėl, per porą dienų gali paruošti šimtus BO operatorių. Žodžiu, KAM’o nekompetencija pramušė bet kokį dugną.
Ir ko norėti, kai etatai šioje ministerijoje užpildomi partijos bičiulių giminaičiais. Kompetencijos čia nėra ko net tikėtis, viskas nukreipta tik į pažadų, medalių ir garbės raštų dalinimą.
Jau dabar aišku, kaip bus pasiteisinta dėl neatliktų darbų: „Pritrūko laiko“.
Taigi, brolau Rimai Armaiti, siūlau nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti realybei į akis – nebus jokių gynybinių įtvirtinimų, net jų projekto. Taip kaip nebus ir BO operatorių rengimo ir ukrainiečių patirties perėmimo centro.
Po metų ar dviejų būsime ten pat kur esame dabar, tik su vienu skirtumu – turėsime prisipirkę dalykų, kurių nežinosime nei kaip, nei kur juos panaudoti.
Duok Dieve, kad tik karo nebūtų!
Autorius yra trečius metus Ukrainoje kariaujantis savanoris.
