Delfi portale, viename propagandiniame straipsnyje, pasirodė sąmokslo teorija apie tai, kad viešas svarstymas dėl mano galimo dalyvavimo LR Prezidento rinkimuose, yra valstiečių ir žaliųjų sumanytas. Nesirengiu diskutuoti su piktu straipsnio autoriumi, kuris nėra demokratijos šalininkas ir nė kiek nesidžiaugia, kad piliečiams gali atsirasti dar vienas pasirinkimas. Tačiau su savo Veidaknygės draugais noriu pasidalinti interviu, kuris 2018 m. birželio 10 d. buvo išimtas iš sumaketuoto ir spaudai parengto laikraščio Ramūno Karbauskio sprendimu, kai tik šis išgirdo apie galimą A. Juozaičio kandidatavimą į LR prezidentus. Interviu buvo parengtas prieš du mėnesius ir būtų šiek tiek gaila, jei jo niekas nepaskaitytų, tai ir dalinuosi. Iš valstiečių vadovybės jokių kitų ar naujų žinių kol kas nesu gavęs. Bendrauti teko tik su žurnalistu.
* * *
Mano atsakymai valstiečiams–žaliesiems apie Lietuvos politiką Latvijos atžvilgiu (2018 metų balandį kalbino partinio laikraščio „Už žemę ir žmogų“ redaktorius).
Esate minėjęs, kad „geresnių kaimynų vieni kitiems, nei latviai lietuviams ar lietuviai latviams, retai būna“. Tačiau taip pat pripažįstate, kad „vidutinio lietuvio požiūris į Latviją toks, tarsi latvių visai nebūtų“. Kodėl taip yra?
A.J.: Pagalvokime ir prisiminkime: XX amžiaus pradžioje pusės Lietuvos signatarų likimai buvo glaudžiausiai susiję su Latvija–Jelgava (Mitava), Liepoja (Libava), Ryga. Ir vėliau, nepriklausomybę įtvirtinant, kas buvo geriausi mūsų broliai? Žinoma, latviai. Net latvių politinis elitas, kad ir sunkiai, bet palankiausiai mums „išsprendė“ Palangos klausimą (iš tikrųjų – padovanojo kone pusę dabar jau mūsų pajūrio).
Žinoma, Lietuvos antagonistas Lenkija padarė viską, kad Latvijos–Lietuvos suartėjimas neįvyktų. O kas vyksta dabar? Praėjo šimtas metų, ir vėl… Lenkija „suėda“ mūsų santykius su Latvija. Vilniaus krašte tebetęsiama J. Pilsudskio politika, kuri atliko savo darbą 1920–1939 metais. Pavyzdžiui, Latvijoje, kurioje taip pat yra aktyvi lenkų bendruomenė, niekas nedrįsta kelti pavardžių „originalo kalba“ rašymo klausimo, visos pavardės pasuose surašytos valstybinės kalbos sandu (su latviškomis galūnėmis). O pas mus… Patys žinome, kaip pas mus.
Ir mes verste priversti kasdien eiti gūžynių su Varšuva. Lenkija atima tiek dėmesio, kad Latvija, regis, nė neegzistuoja. Per beveik trisdešimt metų Seimas nesuformavo jokios politikos Latvijos atžvilgiu, jokios. Kad bent žingsnis būtų žengtas (valstybiniu lygiu) mokantis latvių kalbos – nieko. Atsiperkama vėliavų pakėlimu ir himnų sugiedojimu. Viskas. Nei kultūros atašė mūsų ambasadoje Rygoje, nei LRT informacinės politikos (apie korpunktą Rygoje net svajoti baisu!) Ir tai, kartoju, tęsiasi jau trisdešimt metų. Vadinasi, tai neatsitiktina, o sisteminio latvių ignoravimo politika. Jeigu ne Arūnas Vaikutis, kuris visam gyvenimui atsisėdo mažyčiame kambarėlyje Latvijos radijuje (LR1), mes net negirdėtume balso iš Rygos.
Kritiškai atsiliepiate apie Lietuvos ir Latvijos tarpvalstybinius santykius. Esate minėjęs, kad pastaruosius daugiau nei du dešimtmečius gyvename atsukę vieni kitiems nugaras. Ar matote kokias nors išeitis, kaip mums vėl suartėti?
A.J.: Turėjau vilties, kad Seimo rinkimus laimėjus Valstiečiams-žaliesiems įvyks bent kokių palankių pokyčių. Nieko neįvyko. Vadinasi, Lenkija savo pasiekė ir įtvirtina. Jiems nepatogu, kad mes laikytumėmės taip griežtai kaip latviai, ypač savo (senos kaip sanskrito!) kalbos sargyboje. Todėl mes skendime Rytų politikoje. Ir net agresyvėjame. Šitiek jėgų buvo skirta Čečėnijai, Gruzijai, kam tik geidaujate – kad tik ne Latvijai. O juk ir jie, mums taip elgiantis, nežino, ką galvoti. Ir todėl Baltarusijos atžvilgiu elgiasi ir elgsis visai kitaip nei mes. Ir pasinaudos mūsų aklumu, ir parsivilios Baltarusijos tranzitą. Taip ir nykstame po vieną, nebandydami suvienyti jėgų. Beje, latviai bent jau nacionalinio transliuotojo (LTV-1) korespondentų punktą Vilniuje senokai įkūrę. Žinios iš Lietuvos – kone kasdienis Latvijos žiniasklaidos reikalas (ir per radiją). Jie daug kartų pranoksta mūsų atsitiktinius „raidijumus“ (taip jie sako) iš Latvijos padangės.
Ilgą laiką gyvenote Latvijoje, išmokote latvių kalbą, domitės Latvija, latviais, jų praeitimi ir dabartimi. Kodėl Latvija Jums asmeniškai tokia reikšminga?
A.J.: Latvius tiesiog pamilau, jau vaikystėje. Jų kalba man visuomet ausis ir sielą medumi tepė. Manau, kad ir daugelis lietuvių tą patį jaučia. Stebėtis telieka, kodėl mes nesimokome jų kalbos? Dabar tai labai lengva – internetu: pusę metų kasdien klausykitės „Latvijas radio viens“, bent po pusvalandį, ir prabilsite latviškai. Arba žiūrėkite jų „Panarāma“, užuot žiūrėję mūsų, ir viskas išeis tik į naudą.
O dabar kas vyksta? Susitikę kalbamės rusiškai arba baisingai angliškai. Net minčių (nekalbant apie jausmus) padoriai neišverčiame kits kitam. O galėtume ir be vertėjo. Tai taip, brolyčiai, gyvename savus atstumdami alkūnėmis.
Kokių esminių panašumų ir skirtumų matote tarp dabartinių Lietuvos ir Latvijos visuomenių?
A.J.: Beje, neidealizuoju latvių, matau jų būdo savybių, kurių Lietuvai nelinkėčiau. Tarkime, ir jie Seimo (Saeimos) lygiu elgiasi ne ką geriau nei mūsiškis Seimas. Metai po metų klausausi jų Seime vykstančių diskusijų (debatų) užsienio politikos klausimais. Ir ką manote? Jie taip pat įsigudrina nepastebėti Lietuvos. Prisigyvenome.
Jūsų nuomone, kodėl yra svarbu puoselėti baltiškąją kultūrą, perduoti ją ateities kartoms?
A.J.: Anot Algimanto Baltakio: „Paukščiai tiesiai iš sanskrito / Prie panemunių suskrido…“ Sanskrito paukščiai suskrido ir sutūpė ir Dauguvos pakrantėse. Tik čia mūsų bendri paukščiai „čiulba ulba nuo pat ryto“ ir skelbia Europai seniausią EUROPOS KALBĄ. Tuo tarpu dar kokie dvidešimt metų ir šią kalbą reikės įrašyti į „raudonąją nykimo knygą“. Mes nykstame kiekvienas sau, nesuvieniję jėgų, nebandydami gelbėtis kartu. O juk kai du sueina tai jau – trys. Šeima – tai ne tik dviejų jungtuvės, bet trečio, ketvirto ir taip toliau gimdymas.
