Gerbiamas premjere Sauliau Skverneli. Šiuo metu Lietuvos mokyklose skaitomas „Brisiaus galas“.
Jono Biliūno šedevras liūdniau negu bet kuris kitas kūrinys nusako procesą, įsibėgėjusį Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM). Apie kitą mūsų klasiko kūrinį „Laimės žiburys“ niekas nebesvajoja.
Jau senokai žinoma, kad švietimo bendruomenė yra dramatiškai suskaidyta, fragmentuota, įbauginta. Mokyklų naikinimas, gryninimas, o ir krepšelio politika sukūrė tokią atmosferą, kad pedagogai nebepajėgūs vieningai pasipriešinti absurdui. Ir kaip būsi pajėgus, kai mokykla, kurioje dirbi, nuolat „kybo ant plauko“.
Apie vieningas protesto akcijas mūsų „Laimės žiburio“ žibintininkai nė nebegalvoja, nors ant jų galvų griūte griūva ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimai.
Paskutinis iš tų sprendimų paskelbtas vasarą: nuo rugsėjo pirmosios – etatinio apmokėjimo modelis. Negirdėta praktika: be pilotinio bandymo, be metodinių pasitarimų, be bendruomenės paruošimo.
Sveikam, ne tik profesiniam, protui nesuvokiamas elgesys. Eksperimentas, nubraukiantis metų metus ruoštą ir jau veikusią kvalifikacinę apmokėjimo sistemą.
Pažadai apie mokytojo prestižo didinimą? Jie susivedė į modelį, kuriam įvesti skirti 95 mln. eurų. Tačiau nesubyrėjo ir nebyrės tolygiai visiems mokytojams ir pedagogams. Kai kurių mokytojų, socialinių pedagogų, auklėtojų atlyginimų šie pinigai nepadidino, o kai kur net sumažino. Ne viena mokykla ir mokytojai, pasinaudoję ŠMM teikiama skaičiuokle, jau suskaičiavo, kad, priklausomai nuo mokyklos, mokytojų mokomų dalykų ir esamo krūvio, atlyginimai jiems mažės. Į sistemą įliejami pinigai nepadės kelti ir mokytojo profesijos prestižo.
O kas buvo prieš tai? Kitas absurdas – mechaninis mokslo metų pratęsimas. Jis virto pasityčiojimu iš mokytojų, mokinių ir paties mokymo proceso. Ir jis nebuvo paruoštas nei metodiškai, nei dalykiškai. Mokymo valandos liko „kūrybiškam panaudojimui“.
Gerbiamas premjere, daiktus reikia vadinti tikrais vardais, o ypač švietime ir moksle. Jeigu šitai nebus daroma šioje strateginėje valstybės valdymo ir modeliavimo srityje, mūsų ateitis – tikro pavojaus akivaizdoje.
Švietimo valdymas Lietuvoje įgavęs eksperimentinį pobūdį. Bet ŠMM ėmus vadovauti Jurgitai Petrauskienei – katastrofiškai eksperimentinį pobūdį.
Jūs, matyt, esate įsitikinęs, kad katastrofos požymių nėra, kad Jūs „viską kontroliuojate“.
Taip, kol kas paviršius nevirto audra, nes sutrikusių mokytojų protestas, direktoriaus nusiskundimas, koks piketas ar net ketinimai streikuoti yra niekas. Tačiau neužmirškite: neviltis ir sutrikimas pedagogų kolektyvuose jau virtęs gilia žaizda.
Su tuo susiduriu kiekvieną dieną lankydamasis įvairių Lietuvos vietų bendruomenėse. O apgaulinga tyla liudija tik moralinę ir profesinę pedagogų atsakomybę, kuri neleidžia jiems streikuoti mokslo metams prasidėjus. Bendruomenė elgiasi kaip įpratusi: kenčia ir tyli.
Kaip veikia ŠMM? Švietimo eksperimentas vykdomas pirmiausiai viešojoje erdvėje. Kone kasdien skaitome atakuojančius užsakomuosius straipsnius. Žiniasklaidoje nuolat keliamos informacijos bangos, be galo kalbama apie nevykusias mokyklas, mokytojų ir universitetų perteklių, prastą pedagogų rengimą Lietuvos Edukologijos universitete (LEU).
Ir rezultatai pasiekti: išformuotas istorinis Lietuvos šviesos židinys, rengęs mokytojus, – LEU. Šis LEU sunaikinimas – sparčiai vykstančio vidinio švietimo sistemos griuvimo vainikavimas.
Gerbiamas premjere. Kreipiuosi į Jus suprasdamas, kokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrėte. Kitados dirbdamas vyriausybėje (būtent šios strateginės srities politiniu patarėju) susidūriau su premjero veiklos specifika. Nuolat nutinka taip, kad vienas ar kitas ministras piktybiškai ima „varyti“ savo politiką, sumaniai ją aprengdamas vyriausybės programos rūbu. Tada premjero valios neapgina nė patarėjai, kurių įtaka – ministrų veiklai – taip pat sumaniai pakertama.
Tačiau premjeras gali daugiau negu ministras – jis gali pareikšti nepasitikėjimą ir pareikalauti ministro atsistatydinimo. Jūs tai puikiai žinote. Tuo labiau kad paaiškėjo, jog ministrės vyro įmonė nuolat laimi viešuosius konkursus ministerijos valdymo srityje.
Gerbiamas Sauliau Skverneli, ar nepadarytumėte šios paslaugos visai Lietuvos švietimo bendruomenei? Visai Lietuvai? Ministrė Jurgita Petrauskienė seniai kankina daugumos šviesuolių kantrybę. O jie jai skaito Jono Biliūno „Liūdną pasaką“.
Nejaugi ir Jūs pageidautumėte šios pasakos?
gaila, kad Arvydui Juozaičiui reikia rašyti S Skverneliui tokius laiškus, Būdamas kompetetingu Lietuvos Ministras pirmininkas ir tai turėtų susivokti kas vyksta šveitimo sistemoje, o ne toleruoti tokius ŠMM J. Petrauskienės išpuolius prieš Lietuvos mokslą. Kad prieš Lietuvos mokslą rašau todėl,kad ne tik mokyklose kenčia mokytojai, bet ir aukštųjų mokslo įstaigų dėstytojai ir tai vyksta dėl tų įstaigų vadovų ambicijų, būti vieninteliais ir nekeistinais vadovais, galinčiais piktnaudžiauti savo padėtimi. O S. Skverneliui viskas dzin, svarbiausi, kad išlikti vadovu, o dar geriau tapti LR Prezidentu.
Tiesiai į 10-tuką!