Pradėsiu iš atokiau — Henriko Radausko eilėraščiu „Žodis”. Jis man tapo nauju raktu į Justiną Marcinkevičių. Pamanyk! — vėl naujas raktas? Ir vėl tas pats per tą patį?
Bet neskubėkime, atidžiai perskaitykime Henriką Radauską:
Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.
Prieš jį puolė javai ant kelių
Ir nutilo paukščiai, kada
Jis aidėjo aklų trobelių
Sidabrinės dainos gaida.
Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų aušros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.
Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padange užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.
Modernisto H. Radausko eilėraštis trenkė kaip žaibas į klasikos luobą. Ir keista — į Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Pirmiausai į „Mindaugą” trenkė, į „Mažvydą” trenkė, ir į „Daukantą” trenkė. O toliau jau ir į visą jį.
Aš ūmai supratau, kad istorinės Just. Marcinkevičiaus asmenybės subyrėjo į šipulius. Charakterių neliko, psichologijos neliko. Net moralė pasirodė nebesvarbi. Liko tik žodžiai.
Tačiau kokie žodžiai! Neįprasti žodžiai, gyvybės žodžiai. “Žodžio kirviu“ trenkė H. Radauskas į Just. Marcinkevičiaus realybę ir žodžių kevalas subyrėjo. Neliko net meninės realybės.
Paprasta, nors verk.
Ką tuo noriu pasakyti?
Vėlinių dieną šį keistą atradimą galima papasakoti. Tai net nedidelė istorija.
Pirma, atsiverčiau Justino Marcinkevičiaus verstas Adomo Mickevičiaus „Vėlines“; antra, prisiminiau, kas nutiko šių metų vasario 25-ją. Vilniaus knygų mugėje.
O nutiko tai, kad užkulisiuose buvo ištarta: „Pasiruošei, dabar ir parašyk”. Ką parašyti? Kas pasiruošė? Tai buvo pasakyta man. Ir ištarė šiuos žodžius Valentinas Sventickas. Nei aš buvau pasiruošęs, nei ketinau ką rašyti, o jis vis vien ištarė. Ir būtent taip: „Pasiruošei, dabar ir parašyk”.
Kankinkit budeliai — nebuvau aš pasiruošęs! Buvau tik prisigraibęs! Tačiau V. Sventickas vis vien teisus.
Taigi, nutiko taip, kad Vilniaus knygų mugės kampe LRT Forumas pristatėme knygą „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ ir man šiam pristatymui teko vedėjauti. Šventvagiškas buvo sumanymas. Kelis kartus lindau po žeme, kelis kartus iš ten kilau. Vedėjauti ir kalbėti šalia Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko? — nepavydėčiau to niekam. Ką aš galėjau pasakyti pažinusiems Justino kūrybą iš pašaknų? Nieko. Išgyvenau baisią valandą.
Bet ir šventvagystės baigiasi.
Toji nelemta valanda buvo man lemtinga. Vėl atradau Justiną Marcinkevičių. Lietuvišką jo žodį ir savą žodį – jie sutapo.
Vėl? – nustebsite? Juk visi žinome, kad lietuviškas žodis buvo ir liks jo kūrybos alfa ir omega.
Tačiau man subraškėjo stuburas. Ūmai supratau, jis vedžioja mus už nosies! O tai reiškia, kad žodžiui-Mindaugui, žodžiui-Mažvydui, žodžiui-Daukantui jis skyrė daugiau dėmesio, negu epochoms, charakteriams ir herojams. Aprašydamas pasaulį, jis ne jį aprašė, o sukūrė tą pasaulį kaip magas-demiurgas jį iš lietuviško žodžio. Padarė lietuvišku. Net nepasydamas realijų.
Genialu, nors verk. Didžiausia lietuviška Justino Marcinkevičiaus ideologija — lietuviško žodžio ideologija? Na ir kas?
O tas, kad mes, patiriantys Lietuvą kaip kalbą, turime pagaliau įvertinti, kad jis bene daugiausiai padarė XX antros pusės Lietuvoje, kad ji atgimtų tik iš žodžio ir kalbos. Gimtų pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Gimtų kaip ideologija.
XX amžiaus lietuvių rašytojai, pradedant Vincu Mykolaičiu Putinu ir baigiant Juozu Baltušiu, kūrė pasaulį ne vien iš žodžių. Visi jie kūrė vaizdinį-istoriją, kūrė idėjas, kūrė net jausmus ir jausmais rėmėsi. Justinui Marcinkevičiui ši statybinė medžiaga nebuvo svarbiausia, ji liko pakelėje. Žodis ir tik žodis, žodis kaip mitas ir žodis kaip istorinė iliuzija buvo jo statybinė medžiaga.
Imanuelis Kantas pasakytų: žodis kaip daiktas savyje.
Žodžiai-idėjos ir žodžiai-herojai? Taip, todėl ne tikrasis harohus. Ne Mindaugo Lietuva, ir ne Mažvydo Rytprūsių Lietuva, ir ne Daukanto baudžiavinė Lietuva. Bet vis vien Lietuva. Lietuva be laiko ir erdvės. Vadinasi, amžinoji Lietuva.
Justinas Marcinkevičius vainikavo pusantro šimto metų lietuviško žodžio ideologijos kelią. Uždėjo kalbai vainiką, kai ši jautė mirtiną pavojų.
Bet jis buvo gudrus – savo gyvenamo meto pavojaus neįvardino.
Kalbėti mėgo ir abstrakcijomis, kaip antai:
„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.”
Lengvai išsisukdavo ir nusakydavo esmę, neištardamas, kad jam ne šiaip knyga svarbi (ir svarbiausia), o – lietuviškų žodžių knygą.
O juk tai gryna tiesa: ir medžiaginiai amatai, menai ir buitis, kryždirbystė ir auksakalystė, žemdirbystė ir architektūra — visa tai gali apsieiti ir be žodžių. Tačiau be žodžių negali apsieiti pati kalba, vadinasi, surašyti žodžiai lietuviškose knygose — šventi. Kaip šventraštis
Lietuvių kalbos valstybė kilo iš knygnešių sąjūdžio. Bet iš S. Daukanto pirmiausiai, o po to jau ir iš M. Valančiaus. (Laimė, prezidentūra stovi S. Daukanto aikštėje – kaip priesakas Prezidentui.)
Kalbos ideologija — mūsų pasaulis. Prarasti kalbą tolygu prarasti savastį. Tapatybę. Net Tėvynėje gali tapti žmogumi be tėvynės, jeigu paminsi lietuvių kalbą. Mūsų valstybė netektų prasmės be mūsų kalbos. Kas mes be lietuvių kalbos? — vėjas globaliuose tyruose.
Mūsų Justinas vainikavo ir tebevainikuoja Lietuvos širdį-kalbą. Lietuvių kalbos valstybę.
Globalaus blaškymosi laikais galva blaškosi daugiau negu kūnas. Tai jau suprasdamas, jis prašyte prašo nuolat skaityti Mikalojaus Daukšos „Postilę“:
„Kaip himnas gimtajai kalbai skamba garsioji Mikalojaus Daukšos prakalba „Į malonųjį skaitytoją” iš jo „Postilės” (1599 m.). Nieko gražesnio, pakilesnio, tauresnio apie lietuvių kalbą nerandu visoje mūsų raštijos istorijoje”.
Taigi, prieš daugiau nei keturis šimtus metų „Postilėje“ parašyta ir pasakyta:
„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.”
2018 metų Vėlinės
