Pirmasis rašomos knygos skyrius-vigilija. Pradžia.
Gerokai pagyvenęs po saule rašeiva ūmai pajuto, kad Kaunas užstoja jam pusę dangaus.
„Kaip šitaip?“ – išsigandęs apsidairė. Ir dar kartą krūptelėjo, nes lūpos ištarė: „Ne pusę dangaus Kaunas man užstoja, o pusę širdies užgula. Kiekvienas padorus lietuvis negali gyventi ir negyvena be Kauno.“ Tai toks Kaunas.
Ir rašeiva ėmėsi šios knygos.
Arvydas J.
Adomas Mickevičius buvo litvinas, nors lietuviškai nekalbėjo. Neprabilo jis lietuviškai ir Kaune, kai 1819 metų rudenį pravėrė prefekto S. Dobrovolskio duris. Vargana visuomenė, vadinusi save šviesuomene, kalbėjo lenkiškai, o administracija ir karinis garnizonas – rusiškai; lietuvių kalbą galėjai išgirsti tik priemiesčių bakūžėse ir turgaus dieną, kai tarp žydų prekystalių imdavo nardyti lietuviai-suvalkai ir vidurio Lietuvos sodiečiai.
A. Mickevičius Kauno duris pravėrė sunkia širdimi. Anais laikais Vilniaus ir Kauno varžymosi dar nebuvo, dėl lietuvybės nesipešta, nebuvo, kaip sako medžiotojai, žvėries miške. Maža to, Wilno/Вильня tuomet buvo atitolęs nuo Kowno/Ковно kaip karūna nuo kromelninko… Tačiau!
Tačiau nuo nūdienos kalvų pastebime keistą, kaip prancūzai pasakytų, deževiu. Pajuntame kažin kokią apgaulę: nejaugi visai tai jau buvo numatyta? Užraugta? Tas pasiutęs varžymosi šešėlis? Kauno-Vilniaus, arba Vilniaus-Kauno varžytuvių pradžia, lyg koks dangaus grumenimas iš ateities?
Žodžiu, į Kauną A. Mickevičius atvyko tarsi į tremtį, palikęs pasakų miestą. Žinoma, kad taip, nes Vilnius per amžius kurtas kaip svajonė, kaip tikėjimas, valdžia ir kaip sostas. Sostu jis liko net atsidūręs Rusijos imperijoje, liko autonomiškas, nes ir Vilniaus universitetas, gavęs Rusijos imperatoriškojo vardą, pranoko tuos kelis Rusijoje esančius universitetus jau vien tuo, kad buvo vienintelis telkęs savyje nerusišką kultūrą, liudijo Europą. Kitaip sakant, Vilnius buvo ir liko tarptautinės, kaip dabar pasakytume, lygos „žaidėju“.
O Kaunas? Varge mano! Hanzos kontoros nė kvapo, Nemunu į Prūsiją plukdomas gėris – svetimas, iš jo miestui nulaša kelios pelno ašaros, o imperijos fortifikacinė sistema, kuria vėliau išgarsės Kaunas, dar nenumatyta.
Bet konkurencija jau užraugta, jau numatyta. Ir ją jaučia jaunas, dvidešimt vienerių metų vyras, 1819 metais sunkiai pravėręs prefekto S. Dobrovolskio duris. Kaip jis tai pajunta?
A. Mickevičius Viliuje ką tik buvo pakilęs ant sparnų, ūmai pasiekęs poezijos olimpą. O kas laukė Kaune? Nykios prozos lyguma. Kaunas buvo gryniausia bausmė maištingai prigimčiai, pritvinkusiai jėgų poezijai ir net žygarbiams. Provincija, užkampis, nei literatūrinių salonų, nei apskritai jokių salonų. Nė vieno filareto, nė filomato, nė vieno lygaus tau prie stalo ir tinkančio užstalės pokalbiui. Laukė tik mokytojo darbas apskrities mokykloje, dabartinės Jėzuitų gimnazijos patalpose. Ką gi, ir ten pradėjo aidėti jo monotoniški žingsniai celėse-klasėse, ir kalbos apie literatūrą, antikinę istoriją, poetiką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją – visa biro į aklas sienas-sielas.
Toks tas šviesos kelias – per kančias į žvaigždes, per aspera ad astra? Bet juk žvaigždės jau buvo pasiektos Vilniuje, o čia – ir vėl kilti iš pradžių? Tai nepakenčiama poetui!
Ak, Kowno/Ковно, net praėjus Napoleonui tu negalėjai pasikeisti, nebuvo galios tau keistis.
Bet kokia laimė! Kažkas pranašiško buvo paslėpta jauno poeto lemtyje. Nes Kaune, kultūros dykumoje, A. Mickevičius ėmėsi Lietuvos temos, ir jau vien „Gražina“ ko buvo verta! Tema, kurios A. Mickevičius, likęs Vilniuje, vargu ar būtų ėmęsis. Juk Vilniuje vyravo keistas humanizmas. Žmonijos temos. Taip, dabartinis globalizmas!
Vadinasi, netgi nelietuviškas Kaunas ima mokyti mus lietuviškumo? Pasiutimas. Varge ir skurde – mokyti? Dar didesnis pasiutimas.
Ir todėl nereikia stebėtis, kad lygiai po 100 metų, 1919 sausį taip ir nutinka – Kaunas tampa Lietuvos sostine. Laikinąja? Ar tikrai tik laikinąja? Ar neapvaisina Kaunas visos Lietuvos lietuviškumu, kuris ir šiandien kelia Vilniui galvos skausmus?
Tai mes turime išsiaiškinti šioje knygoje.
Įdomu.