2024-12-30, Pirmadienis
naujienlaiškis

Arvydas Juozaitis: Šią beprotybę gali sustabdyti tik kanonas

Danutė Šepetytė/respublika.lt

Desovietizacijos vėzdu šiandien mojuojama iš peties: spjaunant į piliečių nuomonę, šluojami gatvių pavadinimai, keičiami įstaigų vardai, griaunami autoritetai, netikrumo šešėlis metamas net visuotinį pripažinimą pelniusiems meno kūriniams. Nedaug trūko, kad įsismarkavus būtų imtasi ir Dainų šventės „išsovietinimo”. Tam skatinančių chunveibinų būta. Ir yra. Rašytojas, visuomenės veikėjas Arvydas Juozaitis žino būdą, kaip sustabdyti šitas nesąmones.

– Vienybės fiesta kai kurie žmonės linkę laikyti nuskambėjusią Dainų šventę. Bet ar tai nebuvo tik iliuzija, kad valdžia ir Tauta bent jau Dainų šventės atžvilgiu yra išvien?

– Dainų šventė tikrai suvienijo Tautą, šaknų nepraradusią bendruomenę, kuri tradiciją supranta kaip kūrybą, džiaugsmą, buvimą kartu. Prieš kelias dienas grįžau iš Žemaitijos gelmės, Šateikių, kur paminėtos 115-osios M.K.Čiurlionio santuokos metinės, ir nudžiugau, kad Plungės meras sveikino bažnyčioje susirinkusią bendruomenę net penkis kartus su pasididžiavimu paminėdamas Dainų šventę, į kurią buvo pasiųsta daug rajono žmonių. Išvada peršasi savaime: Dainų šventė liudija pirmiausiai vietinės valdžios ir vietinių bendruomenių šventę… Vilniuje.

Lietuvos regionų dėka, kaip ir po karo, baisiaisiais 1946 ir 1950 metais, Vilniaus gatvės vėl pražydo lietuviškais tautiniais drabužiais ir lietuviškomis dainomis. Kaip centrinė valdžia sutiko šią šventę? Įvairiai. Laimė, Nacionalinis kultūros centras, vadovaujamas Sauliaus Liausos, padarė viską ir net daugiau, kad šventė įgautų Šimtmečio vertą vardą. Mane labai pradžiugino Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen, bene vienintelė su didžiu džiaugsmu ir net ašaromis balse pasveikinusi ansamblių šventę Kalnų parke. Ji buvo ne tik tautiniu kostiumu pasipuošusi, jos elgesys buvo tautiškas. Mano žiniomis, ji vienintelė iš mūsų aukščiausios valdžios išsėdėjo visą didingą Latvijos Dainų šventės finalinę dieną Meža parke, Rygoje.

– Jei tautiniai drabužiai liudytų valdžios suartėjimą su Tauta, galėčiau paminėti ir kultūros ministrą, ir premjerę, tik ši sveikindama Šokių dieną, vos išspaudė žodį „tauta” ir vadavosi kreipiniu „Lietuvos žmonės”. Kyla klausimas, ar Dainų šventė buvo visų pirma lietuvių, ar „Lietuvos žmonių” reikalas?

– Jau seniai gėda klausyti, kaip prezidentas, o ir visi politikai bei ministrai, dešimtmečiais lyg kokį šašą laižo tą „brangūs Lietuvos žmonės”. Dabar ir imigrantai juk yra labai „brangūs…” O juk viskas labai paprasta: jeigu bendruomenė, sutelkusi visų kitataučių jėgas šiuolaikinei Lietuvos valstybei, yra lietuviai, tai – lietuviai. Ir valstybinė kalba -lietuvių, ir mūsų Konstitucijos preambulėje (parašytoje Justino Marcinkevičiaus) istorinė valstybės bendruomenė vadinama lietuvių tauta. Mes nusipelnėme pagarbaus, tikro kreipinio. Bet… Žodžiu, gėda girdėti.

Tad siūlau „brangiems valdžios žmonėms” deramą kompromisą: kreiptis į mus TĖVYNAINIAI. Bus ir „politkorektiška”, ir padoru, ir teisinga, ir į Briuselį nereikės dairytis, savojo „nacionalizmo” bijoti.

– Ne taip seniai mūsų padangėje kaip sovietinis reliktas buvo viešai pasmerkta Dainų šventės tradicija, tačiau tuo metu joks centrinės valdžios atstovas nepareiškė savo nuomonės, nesiėmė jos ginti, kaip ir šiandien, kai puolami ir persekiojami kultūros šviesuoliai. Kultūros istorikas Darius Kuolys sako, kad tokiu atveju kalbėjimas apie kultūrą tampa nešvankus…

– Nėra nešvanku. Ginti kultūrą reikia bet kokiomis sąlygomis, ginti garbinga ir būtina. Be jos mes -biologinė rūšis, ne daugiau. Ir ačiū Dangui, Dievui, latviams, visoms mūsų žemės jėgoms, kad šimtmečio Dainų šventė parodė, jog abejonės jos atžvilgiu yra niekingos. Niekintojai pralaimėjo visiškai. Jie vis dar kovoja su sovietizmu, o mes naujai kuriame dabar, juokdamiesi iš mūsų neigėjų, kurie nesupranta nei dabarties, nei praeities.

Pseudoliberalai bijo lietuviško gyvenimo grožio, nemato kūrybinių jo galimybių. Ir, kas keisčiausia, nenori net minėti, kad Dainuojanti revoliucija ir Baltijos kelias taip pat buvo Dainų šventė. (Pseudoliberalams, matyt, „sovietinė”?) Mes įveikėme sovietizmą ir Dainų švenčių dėka. Komunistinė Kremliaus valdžia labiausiai bijojo suėjusios į vieną vietą Tautos. O tai ir buvo Dainų šventės. Ak, kiek įsidainuodavo visa Lietuva – ašaras ir dabar spaudžia. Kiek būdavo džiaugsmo, lietuviškumo, pasididžiavimo, kad mūsų, dainuojančių, tankais nesutraiškysi.

Partinė priežiūra nuodijo repertuarus? Na ir kas, nuodijo ir neišnuodijo, kaip ir visi partiniai susirinkimai ir partiniai suvažiavimai. Tautiečiai dainuodavo šimtą kartų daugiau, nei leido repertuaras. Dainuodavo pakeliui į šventę, dainuodavo gatvėse ir laukuose. Ir dabar šešėlius mes nustumiame, šviesą paliekame.

– Kodėl Latvijoje neabejojama Dainų šventės svarba latvių tautai?

– Pirmiausia, jų Dainų švenčių tradicija siekia pusantro amžiaus. Iš jos jie išlukšteno ir valstybės idėją. Kita vertus, nuo 2008 metų Latvijoje galioja Kultūros kanonas, jame Dainų šventė įrašyta pirmu numeriu. Ji nepajudinama, iš jos šaipytis negalima, jos niekinti negalima. Ši nuostata atsiliepė net jos biudžetui – pernai Latvijos vyriausybė Dainų šventei skyrė 17 mln. eurų; Lietuva -šiemet – 7 mln. Latviai, prieš šimtmetį tapę mūsų mokytojais ir po šiai dienai jais likę – jų Kultūros kanonas yra pavyzdinis reiškinys. Tokia būtų pirmutinė mūsų kultūros užduotis šiandien – parengti Lietuvos Kultūros kanoną.

– Kanonas reiškia visuotinai priimtiną taisyklę, normą. Manote, tai patrauklu suvešėjusio liberalizmo, kai apskritai ignoruojamas net dekalogas, sąlygomis?

– Liberalizmas juk nėra generalinė linija, o tik šiuolaikinė ideologinės paletės dalis; vienu metu rinkimus laimi konservatoriai, kitu metu socialdemokratai, „valstiečiai”… Vieni laimi, kiti pralaimi, pasikeičia ir ideologinė kryptis. Tarp kitko, Latvijoje, partijų pavadinimuose nerasite žodžio „liberali”, nors liberali politika, žinoma, egzistuoja ir pas juos.

Pasakyčiau daugiau: dabartinėmis globalizmo sąlygomis jeigu tu neturi tautiškumo-valstybės žymės, esi pasmerktas ištirpti, esi niekas. Jei prabyli angliškai, esi niekam neįdomus, tik verslui ir vartojimui, gyvuliškam kūniškumui… (Juokiasi.) Tai nebe žmonių gyvenimas, o dirbtinio kūno ir dirbtinio intelekto darinys. Ir štai mes turime valstybę ir matome, kokia didelė paspirtis žmogiškumui yra valstybė, suprantanti tapatumo galią ir reikšmę. Tiek Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, o ypač Latvijoje globalizmas turi atsvarą – tautinius rėmus ir tradicijas. Visišką globalizmo pergalę galime įsivaizduoti tik kaip pragarą…

– Dekalogas yra krikščionių susitarimas, Konstitucija – yra valstybės piliečių susitarimas, Kultūros kanonas laikytinas tam tikros kultūros bendruomenės susitarimu?

– Žinoma. Vakarų civilizacijos pamatas yra krikščioniškoji kultūra; ją šiandien labai stipriai ardo leftistiniai, o ir tokie baisoki judėjimai kaip Stambulo konvencijos judėjimai. Susitarimai reikalingi, nes žmogus gyvena šeimoje ir atsiskleidžia ne beorėje erdvėje, o tradicijų aplinkoje. Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė” visų sutarta kaip himnas net jausminiu pamatu. Tas pat ir dėl Kultūros kanono. Kai susitarsime, kad Dainų šventės neliečiamos (argumentų šiandien jų atžvilgiu – per akis), eisime toliau, išskirdami, kas neliečiama tautodailėje, literatūroje, muzikoje, architektūroje ir pan. Kultūros kanonas yra kaip varpas. Taisyklė, kurios negali apeiti: negali išvengti lietuvių kalbos, lietuvių kalbos dialektų, klasikinių kūrinių, vietos tradicijų.

Latviai nusistatė aštuonias sritis ir kanonizavo 99 personalijas ir vertybes. Beje, jie kanoną nusižiūrėjo nuo Danijos, Kultūros kanono pionierių. Danijoje taip pat apimtos 8 sritys, 108 svarbiausi meno-kultūros kūriniai ir reiškiniai, personalijos. Reikia minėti politikus, o ypač daną Brianą Mikelsoną, kuris, tapęs kultūros ministru, pasiekė, kad vyriausybė patvirtintų tautą-valstybę charakterizuojančią tikrovę, skirtų jai finansavimą.

Latvių kultūros ministrė Helena Demakova pagriebė danų pavyzdį ir 2008 m. (po dvejų metų) pasiekė labai panašaus kanono Latvijoje. O pas mus? Kultūros ministras kelia vien liūdno pasigailėjimo šypsnį. Matot, kokioje bėdoje esame atsidūrę.

Manęs klausia, ar kanonas – tai tik praeities pasiekimai? Tai juk ne. Tai „gyvybę teikiantis” reikalas. Tradicija – gyvybės šaltinis, jos pamatu, ją transformuodami mes gyvename. Pavyzdžiui, muzikos srityje ir Juozas Naujalis, ir mūsų amžininkas Giedrius Kuprevičius – Lietuvos Kultūros kanono kūrėjai…

– Kaip valstybės kūrėjai Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas?

– Politikoje, kaip ir sporte, negali būti kanonų, ten tik pavyzdžiai. Teigiami ir neigiami.

– O kas dėl nūnai vis dar puolamo Justino Marcinkevičiaus?

– Jei atsiverstumėte Latvijos Kultūros kanoną, rastumėte latvių poetą Imantą Zieduonį. Jis pagal pagarbą tautoje prilygsta mūsų Marcinkevičiui. Nors – buvęs komunistas ir apdainavęs kolūkius, net pagyręs režimą. Bet jis – kalbos didingumo dainingumu genijus, padėjęs latviams atsitiesti. O ką jau kalbėti apie Stalino premijos laureatą Eduardą Smilgį, kuris sukūrė šiuolaikinio latvių teatro pamatus. Stalinas savo premija jį sutepė? Gal kiek, bet neištepė, o jo gimtadienis – Latvijos teatrų didžiausia šventė. Literatūros srityje, nustatydami kanoną, latviai išvengė kūrinių vardijimo.

Mes galėtume rinktis tarpinį variantą. Pavydžiui, M.Mažvydo „Katekizmą”, M.Daukšos „Postilės” prakalbą, K.Donelaičio „Metus”, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą”, „Mažvydą”, „Katedrą” ir t.t. Tai leistų ir Salomėjos meilės lyriką (ji stipriausia lietuvių poezijoje) atskirti nuo pačios personos, išvengiant nereikalingų, atleiskite, pykčių svarstant.

– Paklausiu tiesmukai: ką mums duotų Kultūros kanono sudarymas?

– Pirmiausia susitarimo šansą, bendrumo jausmą ir saugumą valstybinį. Galbūt apie šimtą įvairių sričių objektų ir personalijų būtų įrašyti į visus vadovėlius ir nenutiktų taip, kaip nutinka mūsų dienomis, kai, baigę vidurinį mokslą, įvairių mokyklų abiturientai nesusikalba, nes būna skaitę skirtingą grožinę literatūrą. Vadovėlių liberalizmas drasko bendruomenę, o galiausiai ir kalbą. Prisimenat, kai 2001-2003 metais mūsų švietimas buvo profiliuojamas: vieni vaikai orientuojami į tiksliuosius, kiti – į humanitarinius mokslus. O juk išsyk buvo aišku, kad tai absurdo reforma. Kur jau kur, bet mokykloje pirmiausia reikia duoti pamatus, be kurių nei šeima, nei valstybė ilgai neišsilaiko.

Kanonas pirmiausia sukeltų diskusiją ir paiešką, kas mums svarbu mūsų kultūroje, kuo mes išsiskiriame tame globalizmo katile. Tuo susirūpinę net švedai, mano žiniomis, ketinantys šią vasarą Latvijoje semtis Kultūros kanono sudarymo patirties. Prisileidę šimtus tūkstančių atbėgėlių ir migrantų jie nebežino, kas yra švedas? Ar tęsiasi nuo amžių amžinųjų toje žemėje sukurta švedų valstybė?

– Norite pasakyti, kad ir lietuviams padėtų susivokti, kas jie yra?

– Kodėl mes sakome: valstybę sukūrė lietuvių tauta? Nes Pirmojo pasaulinio karo žaizdre lietuviai buvo vienintelė LDK tauta, savo žemėse dominuojanti bendruomenė, kuri akumuliavo tiek energijos ir jėgos, kad sukūrė dabartinę Lietuvą. Dainų šventė darsyk paliudijo, kas mes esame. Savo veidaknygėje įrašiau: esame savigarba ir tapatybė. Tai ir suponavo politinę valią ir valstybei atkurti… Tarp kitko, Dainų šventėje bene mažiausia grupelė buvo iš Airijos, į kurią yra nusikėlę daugybė lietuvių, o iš Ispanijos, kur lietuvių taip pat gausu – nė vienos. Tai rodo, kad globali Lietuva laikina, ji anksčiau ar vėliau ištirpsta juos priėmusiose šalyse. Lietuva yra čia.

-Ar dėl Kultūros kanono nesusivėlinta, – juk jau supurvinta viskas, kas neturėjo būti supurvinta?

– Nereikia sakyti, kad pavėluota. Šimtmečio Dainų šventė yra įrodymas. Joje priskaičiuota apie 40 tūkst. dalyvių. Kiek buvo jaunimo – gražu žiūrėti. Viskas kultūroje gyva, kol gyvas žmogus. Nereikia prarasti vilties, net vienu pavyzdžiu galima uždegti žmones, nes kultūra yra degimas, o ne išskaičiavimas. Politikoje esti išskaičiavimai.

– Išskaičiavimas ar ne, bet negi manote, kad priėmus Kultūros kanoną rietenos dėl tam tikrų vardų, reiškinių, įvykių traktuotės liausis?

– Kai prasideda rietenos, kultūros žmogus nuo jų traukiasi. Bet ginčai turi būti. Latviai, kurie jau 16 metų gyvena su Kultūros kanonu, iki šiol organizuoja konferencijas jo plėtros, propagandos, edukacijos klausimais ir prieš trejus metus net įvedė kraštovaizdžio kanoną. Kanonas nėra baigtinis sąvadas visiems laikams (Skaitytojams siūlau atsiversti interneto svetainę www.kulturaskanons.lv)

Šiandien Lietuvą apėmęs desvietizacijos šišas. Galbūt jį galima laikyti kultūros kanono formavimu, kurį atlieka valdžiai palankių ekspertų grupė?

– Tai pavyzdys, rodantis, iki kokių nesąmonių galima nusiristi. Nes nėra Kultūros kanono. Jeigu toliau rutulioti šią desovietizacijos idėją, teks desovietizuoti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusią Nepriklausomybę ir patį Nepriklausomybės Aktą, po kuriuo yra posėdžio sekretoriaus sovietinio generalinio prokuroro Liudviko Sabučio parašas. Šią beprotybę gali sustabdyti tik Kultūros kanonas.

– Dar vienas „bet” – juk jj sudarinės nuodėmingi šiuolaikiniai žmonės…

– Ne jūs pirma sakote, kad Kanoną sudarinės ir svarstys „supuvę” žmonės. Taigi nesupuvę, jeigu šitiek entuziastų, šitiek jaunimo matėme Dainų šventėje. Aš juk rinksiu Seimą. Ir nesakysiu, kad į jį sulenda vieni supuvėliai ir nusikaltėliai. Kaip sakė Juozas Erlickas: duok durniui kelią ir jis būtinai ras kelią į Seimą. Ne. Nemanau, kad tokių dauguma. Be to, stovint ant kranto išmokti plaukti neįmanoma. Mes turime šokti į vandenį ir plaukti.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Vladimiras Laučius. 2024-ieji: ir vėjas vėl grįžta, iš kur pakilo

(Ištraukos iš naujausio straipsnio 15min): Po to, kai 1989-aisiais pasirodė tiesiog katastrofiška savo intelektinio paklydimo mastu Franciso Fukuyamos...

Dominykas Vanhara. Smūgiai putino režimui

Gerbiamieji, baigiantis šiems metams, pakalbėkime apie tai, kokie šie metai buvo mūsų draugams ukrainiečiams ir mūsų labai labai...

Vytautas Sinica. Iš Baltarusijos į Lietuvą (ir atgal) judama per laisvai

ATSAKYMAS LRT: IŠ BALTARUSIJOS Į LIETUVĄ (IR ATGAL) JUDAMA PER LAISVAI Prieš šventas Kalėdas LRT pakalbino apie masinę migraciją...

Kodėl Lietuvai bus reikalingas užsienio agentų įstatymas pagal JAV teisėkūros pateiktą pavyzdį?

Edvardas Čiuldė  Ar būtų galima Lietuvą apginti lemiamo užpuolimo atveju, remiantis „Patriot“ sistemomis, vokiečių brigados kariniais ištekliais, stiprinamomis šalies karinėmis...