Iškiliausi Lietuvos visuomenės žmonės paskelbė kreipimąsi, kuriuo ragina vieną iš Sąjūdžio kūrėjų, rašytoją, filosofą, olimpietį Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Žmogų, kuris metų pradžioje pristatė knygą „Tėvynės tuštėjimo metas. 2000-2017“ ir, su skausmu prabilęs apie „išsivaikštančią tautą“, ragino ir ragina atsipeikėti ir nebežygiuoti savižudybės keliu.
– Ar iškilių Lietuvos žmonių kreipimasis jums buvo netikėtas? Gal prieš tai būta kokių nors pokalbių?
– Tas kreipimasis, žinoma, yra milžiniškos reikšmės moralinis lūkestis, kuris tampa lyg ir įpareigojimu. Kartu ir labai džiaugsmingu, ir baugiu. Juk į jį atsiliepus keisis visas gyvenimas. Tai viena. O dėl netikėtumo… Gal tas netikėtumas buvo prieš savaitę, iki pasirodant kreipimuisi. Kai Seime, Persitvarkymo Sąjūdžio 30-mečio minėjime, pasakiau kalbą ir iš karto po jos vienas po kito prie manęs ėmė eiti bičiuliai ir pažįstami, kultūros ir politikos „asai“ – suklusau. Pavyzdžiui, Aloyzas Sakalas, kurį tikrai noriu paminėti: jis juk didis autoritetas. Ne visi galėjo, kiek suprantu, pasirašyti, nes, matyt, supranta žmonės: kreipimasis turėjo būti nepolitizuotas. Bet šiaip jau supratau, kad kalba Seime ugnį iššaukiau į save. Ir vis dėlto esu dėkingas visiems 55 mūsų Lietuvos šviesuoliams. Už pareikštą pasitikėjimą.
– Sakėte, jog apsispręsite rudeniop. Kas lems jūsų apsisprendimą?
– Reikia vis dėlto žvilgtelėti, ar pateksiu į tuos vadinamuosius šventuosius reitingus. Žinoma, nėra didelio džiaugsmo ten patekti, bet tai neišvengiama. Dabar kaip tik parašiau 12 gairių, vertų prezidentinės programos, ir pateikiu jas visuomenei. Kad pasvarstytų, kad būtų visai aišku, kas už mano kalbos Seime slypi. Juk reikia kalbėti apie rimtus pokyčius. Ar tos gairės bus priimtos? Tai parodys rudens reitingai. Vaizdžiai sakant, jeigu upė bus, tai aš, kaip plaukikas, ja ir plauksiu.
– Jūs eitumėte į prezidento rinkimus be partijos paramos. Ar negąsdina tai, jog būsite lyg tas karys mūšio lauke – vienas.
– Tai yra esminis dalykas. Vis dėlto prezidentą išrenka visi, o ne partiniai (partijas remiantys) žmonės, dėl to jis turi pranašumą netgi prieš Seimą, kadangi jį vieną sveria tiek pat balsų (kartais net daugiau). Bet turiu pasakyti ir kitką: ėmusis reikalo, komanda lems labai daug. Komanda turėtų būti sudaryta iš įvairių įsitikinimų žmonių. Ir juos galėtų – turėtų! – vienyti mano gairėse išdėstyta Lietuvos atnaujinimo viltis.
– Bet ar nebaugu, kad neturint partijos palaikymo, savo idėjų jums tiesiog gali būti neleidžiama įgyvendinti?
– Tai jau priklausytų nuo rinkimų rezultatų, kokia balsų dauguma jie laimėti, jeigu jau tektų ir pavyktų laimėti. Sakyčiau, pačioms partijoms, įgyvendinant savo programines nuostatas, neišvengiamai reikalingas prezidentas. Todėl prezidentui neturi būti baugu, kad jis ne partijos žmogus. Kaip tik priešingai. Ir pats mačiau, jau ne naujokas esu šituose vandenyse, kad partijos ieško prezidento, nes jis reikalingas bet kuriuo atveju. Todėl šiuo požiūriu jokio baugumo nejaučiu. Ir apskritai aš nejaučiu baugumo, nė šešėlio to baugumo, ką apie mane besakytų, kaip bejuodintų. Beje, jau pradėjo. Pažvelkite, kaip tai daroma. Juodinamas net Sąjūdis, tyčiojamasi iš jo. Ir kas tai daro? Kas mūsų veiklos pagalba gavo laisvę… daryti viską.
– Ilgą laiką buvote dingęs iš Lietuvos politinio gyvenimo: buvote kultūros atašė Kaliningrade, gyvenote Rygoje, rašėte knygas, dramas, kurios virsdavo scenos pjesėmis. Kas paskatino grįžti į viešumą?
– Darbą Karaliaučiuje aš vadinau sau antruoju, „savo asmeniniu sąjūdžiu“. Plušau kaip vienas lauke karys, jaučiau, kad kalnai ir ledai juda. Labai įdomu buvo, naudinga Lietuvai – tai jau tikrai. Tada laiko nebuvo net publicistikai. Tik knygą „Karalių miestas be karalių“ parašiau skirdamas tam ankstyvų paryčių, o kartais ir naktų laiką. 2009 metų pradžioje apsigyvenau Rygoje, tada jau turėjau daugiau laiko (nes Kultūros ministerija atsisakė Lietuvos kultūros atašė Latvijoje idėjos), ir tada ramesniu ritmu ėmiau rašyti knygą apie Rygą, o atokvėpių valandomis, stebėdamas Lietuvos įvykius, ėmiau gana daug rašyti mūsų spaudai, ypač „Respublikai“.
– Viename tokių straipsnių-įžvalgų „Lietuvos prezidentas–- lemties ženklas“, kurį „Respublika“ spausdino 2011 metais, apžvelgdamas prezidento rinkimų dėsningumus, teigėte, jog „sėkmingai valdę Lietuvos prezidentai ateidavo į postą „iš šalies“: A. Brazauskas – iš komunizmo sistemos, V. Adamkus – iš JAV, D. Grybauskaitė – iš Europos“. Pasak jūsų, „savas žmogus turi būti susitepęs kito pasaulio „nuodėme“. Tad klausiu – kokia „nuodėme“ būsite susitepęs jūs?
– Ar aš apsilankiau kitame pasaulyje? Matyt, kultūroje. Taigi „nuodėmė“ – kultūros pasaulis. Šia „nuodėme“ esu susitepęs iš esmės, dar daugiau pasakysiu – kūrybos nuodų ir eleksyrų atsigėręs… O grįžtant prie prezidentų trijulės… Niekas negali pakartoti jų „kodų“, jie saviti, to meto laiko ženklai. Pagaliau jie buvo politiniai sisteminiai žmonės, o aš galiu žvelgti į politiką, dalyvauti joje visai kitaip.
– Minėtose įžvalgose pranašiškai sakėte: „Nauji prezidento rinkimai vargu ar atneš ką nors naujo. Nes nematyti naujos idėjos, kuri reikštų dėsnį, kultūros kodą. Nebent tautą ištiktų grėsmingas pavojus – mus užlietų imigracija iš trečiojo pasaulio. Tada ateitų naujas žmogus, kuris bandytų gelbėti kultūrinį Lietuvos genofondą“. Imigrantų antplūdžio dar nėra, bet ir be to atsidūrėme ant išnykimo ribos. Nuo ko reikėtų pradėti Lietuvos gelbėjimą?
– Pirmiausia reikia atšaukti globalios Lietuvos ideologiją, dvigubos pilietybės vilionę. Abi tos idėjos – nuogo karaliaus „drabužiai“. Reikia įvesti Lietuvio pasą. Jo įstatymas seniai paruoštas ir net įregistruotas Seime. Lietuvio pasas labai lengvai grąžintų Lietuvos pilietybę jos kažkada atsisakiusiems. Čia ir būtų tas Lietuvos gaivinimas nelaukiat imigrantų iš svetimų kultūrų. Jei pavyktų pradėti įgyvendinti sumanymą – pradėti reikia radikaliai gaivinant inovacijų mokestinį klimatą. Smulkiajam ir vidutiniajam verslui, net stambesniam sujudus, per penkerius metus, gal kiek daugiau, į Lietuvą galima būtų sugrąžinti apie 130 tūkstančių iš jos išklydusių mūsų žmonių. Taip jau paskaičiuota.
Labai svarbu – šeimų palaikymas ir gimstamumo skatinimas. Reikėtų grąžinti tą tvarką, pagal kurią moterys išeidavo į dekretines atostogas prieš dešimtmetį. Gimstamumui didžiausią nusikaltimą padarė konservatoriai. Prisiminkime istorijas, kaip kelios moterys buvo tampomos po teismus dėl didesnių motinystės išmokų, o visa dekretinių atostogų algų politika buvo kriminalizuota. Visos, visi, visa Lietuva nuo to nukentėjo. Strategiją pakeitė pigi amorali „populistika“.
– Globalios Lietuvos idėją ir praktiką pavadinote nacionaliniu nusikaltimu. Ar kas nors įvardins nusikaltėlį? Kas tai sugalvojo?
– Ši idėja, kaip informacinė-kultūrinė erdvė, yra gera. Bet ją Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) vadovybė ėmė naudoti „dvigubos pilietybės“ žaidimui. Ir užkrėtė mūsų politikus. Tai politinė korta, tariamas rūpestis pasklidusiais po pasaulį lietuviais, o iš tikro – jų viliojimas iš Lietuvos. Šitas reikalas yra gerokai išprovokuotas. Be jokios informacinės bazės teigiama, kad visi „anapus“ gyvenantys Lietuvos kilminiai žmonės trokšta „dvigubos pilietybės“. Daugybė faktų sako, kad apie 80 nuošimčių tikrai netrokšta. O aukštų politikų ir tuo labiau Užsienio reikalų ministerijos politika jau kreipiama ta linkme ir seniai. Tai irgi yra nuogo karaliaus ideologija. Nepagrįsta faktais, tik politikos „formavimu“.
Pamenu dar vasario mėnesį Lietuvoje matytą laidą „Labas rytas, Lietuva“ per nacionalinę televiziją. Buvo tiesioginis eteris su Vokietijos jaunimo bendruomenės viena iš vadovių, jauna mergina, kurią mūsų diktoriai kalbino džiugiai sakydami maždaug taip: „Tai jūs turbūt labai laukiate dvigubos pilietybės įstatymo?“ Pašnekovė juos gerokai nustebino: „Jūs man turėtumėte įrodyti, kodėl aš turiu norėti tos dvigubos pilietybės? Aš 10 metų gyvenu Vokietijoje su Lietuvos pasu ir man nereikia kito.“
– Filosofas Arvydas Šliogeris jus yra pavadinęs „Sąjūdžio riteriu“, nedalyvavusiu valdžios dalybose. Dabar į jus viltingai žiūrima, jog sugebėsite suvienyti žmones ir rasti kelią iš akligatvio. Ar ta didelė viltis neprislėgs nepakeliama atsakomybe?
– Sunku pasakyti.
– Ar per anksti to klausti?
– Per anksti. Bet jeigu paklaustumėte, kokie bruožai reikalingi prezidentui, manyčiau, jog pirmiausia būtinas nekerštingumas. Ypač dabar. Visi esame pilni nuoskaudų – daug jų prisikaupė ir viešoje erdvėje žmonės užgauti. Kad ir mane kuo tik neišvadino. Dar kiek, ir būsiu „liuciferis“. Tačiau joks purvas man neįdomus. Dar nuo sporto laikų visus neigiamus dirgiklius, kurie man trukdo daryti tikrą reikalą arba siekti tikslo, aš moku tiesiog išjungti.
Kita svarbi savybė prezidentui – mokėti klausyti ir išklausyti. Tai yra sėkmės garantas. Surinkti kuo daugiau informacijos iš visų priešingų šaltinių ir tik tada daryti sprendimus. Tėvas Stanislovas sakydavo, kad į dangų patenka tie, kas moka klausyti. Būtina ir ištvermė. Na, o ryžtingų sprendimų man mokytis nereikia, aš moku juos daryti. Visą gyvenimą taip būdavo – jeigu apsisprendžiu, tai darau iki galo. Nuo pat vaikystės, nuo aktyvaus sporto laikų. Mama, žinodama, kad sportas netaps mano pašaukimu, sakydavo: „Sūnau, niekada nesmerk tų jaunystės metų, kuriuos paaukojai sportui. Jie tau davė tai, ko niekur kitur nebūtum gavęs – valią.“
