Laikas bėga. Netrukus bus pristatyta „sutvarkyta“ aikštė. Tiesa, be skulptūrinio akcento, kuris, esą, bus pastatytas vėliau. Koks, kada? Visa viltis – ŠMC konkursas. Gal jis pateiks genialų Valstybės aikštės projektą? Viešojoje erdvėje kalbama tik apie skulptūrą – tarsi ji išspręstų visas aikštės problemas: esą skulptoriai kalti, kad „nesugeba nulipdyti arklio“. Tarsi ne architektūra čia būtų svarbiausia ir pagrindinė.
Matant akivaizdų 1999 metų Aukščiausios tarybos nutarimo dėl Lukiškių aikštės paskirties ir funkcijų nepaisymą, įsimintini teisininko Liudviko Narcizo Rasimavičiaus, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataro (Lietuvos žinios, 2017 07 31. „Lukiškių aikštė ir Lietuva“), argumentuoti teiginiai apie Lukiškių aikštės svarbą tarp kitų nepriklausomybę įtvirtinančių dalykų. Jo teigimu, meninėmis priemonėmis atkuriant ar sukuriant naujus nepriklausomos Valstybės simbolius užsakovas yra Valstybės Suverenas – lietuvių tauta, kad Lukiškių aikštė ir Vilnius, kaip sostinė, yra ne savivaldybės, ne vyriausybės, o visos lietuvių tautos nuosavybė ir Lukiškių aikštės tinkamas sutvarkymas yra Suvereno reikalavimas, išimtas iš savivaldybės ar šalies vyriausybės jurisdikcijos ką nors daryti kitaip.
2015 metų birželio 26 dieną Valstybės premjerui Algirdui Butkevičiui ir kultūros ministrui Šarūnui Biručiui buvo pateiktas 33 patriotinių organizacijų pasirašytas dokumentas dėl aikštės pertvarkos ir valstybės herbo, kaip pagrindinio Valstybės aikštės simbolio, dokumentas. Ar galime šį dokumentą laikyti atstovaujančiu Valstybės suverenui – tautai? Manyčiau, kad taip. Ten nurodoma, kad aikštė formuojama ne vien atkūrimo šimtmečiui, ne vien rezistentams, bet ir visiems, žuvusiems už Lietuvos valstybę, kuri yra visų mūsų namai.
Nors pagrindinis Valstybės aikštės simbolis yra herbas, formuojant Valstybės aikštę konsultantai iš Lietuvos heraldikos komisijos prie Prezidento per visą dvidešimties metų istoriją nebuvo kviečiami. Jau pusė metų, kai darbai aikštėje vyksta tyliai, viešai net nepristačius oficialaus pertvarkos projekto. Jie vyksta pagal neoficialų, vis dar besikeičiantį ir papildomą naujais objektais architekto Gintaro Čaikausko projektą. Daroma viskas, kad būtų neįmanoma grįžti atgal. Situacija darosi neskaidri ir nesuprantama. Ją pavadinčiau šliaužiančia valdininkų savivale.
Valstybės aikštė turi aiškų ir vienintelį, aiškiai įvardytą Valstybės herbo simbolį. Per pastarąjį šimtmetį susiformavusi Lukiškių aikštės prigimtis simetriška ir turi aiškią ašį nuo Aukų gatvės su joje esančiais paminklais iki 1863 metų sukilimo vadų memorialo ir šv. Jokūbo bažnyčios. Jos erdvėje puikiai įsirašo pagrindinė Lietuvos Valstybės aikštės idėja. Ji sakrali, nes tik ji, bendru tautos sutarimu, sudaro tautos darnaus gyvenimo ir išlikimo galimybes. Čia kaip ir šventovėse – nuo seniausių civilizacijų iki krikščioniškų, pagrindinis simbolis centre ir ant ašies. To nepaisydami nuvertiname pačią idėją ir ją prarandame.
Formuojant Valstybės aikštę sutampa dvi sąlygos: centrinė aikštės prigimtis ir centrinė Valstybės aikštės idėja. Tat kodėl, nežiūrint aikštės prigimties, nežiūrint 1999 metų Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, aikštė formuojama asimetriška? Kodėl reprezentacinėje, o ne rekreacinėje aikštės dalyje ardoma jau įrengta kieta danga ir įrenginėjamas dovanotas sensorinis fontanas?
O kas bus, jei kas nors ateityje dar ką nors padovanos? Vietos gal ir užteks, tik rezultatas bus ne architektūrinis ansamblis, bet antri Gariūnai miesto centre. Darbai bus atlikti, pinigai išleisti ir kelio atgal neliks. Ar tokioje įvykių sekoje, kai pagrindinė Valstybės simbolika atsidurs aikštės šone, o kitame šone fontanas, galėsime ją vadinti ją Valstybės aikšte? O kur bus memorialas visiems žuvusiems už Lietuvą su amžinąja ugnimi, kur garbės sargyba, kur vyks jos ceremonialas? Ar ir toliau padėti gėlių svečiai bus vežami į Karių kapines? Ar matydami realistinę raitelio skulptūrą ją suvoksime kaip Valstybės herbo, bet ne konkretaus karžygio simbolį?
Būkime realistai, jei darbai vyksta be idėjos, tai ir rezultatas liks beidėjinis. Jau praėjo daugiau nei dvidešimt metų, kai veržlūs valdininkai ar aktyvistai, neturintys nei idėjos, nei profesionalumo, nei pilietiškumo, kelia chaosą.
Vargu ar gali ką nors šioje situacijoje pakeisti jau publikuoti Šiuolaikinio meno centro konkurso rezultatai. Visi jie daugiau, ar mažiau paklūsta aikštėje „susiklosčiusioms“ realijoms. Nejučia imi prisiminti sąmokslo teoriją: KAM VISA TAI NAUDINGA? Ar tik atskirų asmenų ambicijoms, ar pateisinti vėjais paleistus milijonus, ar dar kam nors?
Seku visus vyksmus Lukiškių aikštėje ir apie ją. Antradienį, spalio 3 dieną, Edmundo Jakilaičio „Aktualijų studijos“ laidoje, dalyvaujant Kultūros ministrei Lianai Ruokytei, istorikui Edmundui Bumblauskui ir tarpdisciplininių menų atstovui Deimantui Narkevičiui, buvo pristatyti penki konkursą laimėję preliminarūs Lukiškių aikštės pertvarkymo į Valstybės reprezentacinę aikštę projektai. Kviesti laidos dalyviai atstovavo konkurso organizatoriams, kartu – ir konkurso žiuri komisiją, todėl jų tikslas – pateisinti patį konkursą ir jo rezultatus.
Kaip pasakė ministrė, svarbiausia, kad konkursas būtų skaidrus. Kadangi rodomi projektų vaizdai buvo neišbaigti, neryškūs ir neparuošti TV rodymui, jų pristatymas buvo daugiau žodinis. Nežiūrint optimistinės ministrės nuotaikos, įspūdis liko miglotas: projektuose valstybės herbo ar jo simbolio nepastebėjau, bet kalbose tai buvo pagrindinė tema. Ką gi, ir tai gerai. Tiesa, Valstybės herbas buvo minimas pagal istoriko, profesoriaus E. Bumblausko supratimą: Vytis pagal XIX a. vertimą iš lenkų kalbos „vytis, vaikyti“ – tai, kurį kažkas kažką vejasi. Žinotina, kad Lietuvos herbas – vienas seniausių valstybės herbų Europoje, įprasminantis brandų valdovą, gebantį apginti savo šalį. Gaila, kad istorikas šia istorijos sritimi mažai domėjosi, tačiau viešai kalba ir žemina skulptorius dėl neprofesionalumo. Apie tai esu rašęs: herbinės figūros Europos heraldikoje neskraido ir nelaksto.
Toks klaidingas požiūris į Valstybės herbą paplitęs ir visuomenėje. Jis ir lėmė kai kurių konkursuose dalyvavusių architektų ir skulptorių nesėkmes. Jų neteisinu – reikėjo patiems pasidomėti, ne tik klausyti nurodymų.
Ne paslaptis – Dailės akademijoje pagrindinių dailės disciplinų ir bendro humanitarinio paruošimo lygis smukęs. Ne paslaptis ir tai, kad dėl to sumenkęs ir dailininko prestižas visuomenėje, o ypač – valdančiųjų sluoksniuose. Tačiau net ir dabar Lietuvos skulptoriai vis dar pajėgūs sukurti paminklus tiek Basanavičiui, tiek Lukiškių aikštei. Reikalingi tik aiški idėja, kūrėjo asmenybė, viešumas, dialogas ir pinigai. Šiandien viešojoje erdvėje pateikiamos pagrindinės vartotojų visuomenės vertybės: laisvė ir saviraiškos galimybės, bet mažai kalbama apie asmenybę, idealus ir atsakomybę, tarsi saviraiška be ribų ir atsakomybės stokos netampa destruktyvia.
Gaila, kad minimoje TV laidoje Kultūros ministrė klaidingai pateikė teiginį, jog negalima iš Valstybės herbo etalono kurti tūrinę skulptūrą, lyg mano.
Esu teigęs ir net pats dalyvavęs paskutiniame konkurse, vedamas idėjos, kad Valstybės herbas, kaip pagrindinis idėjinis aikštės simbolis, negali būti žemai pastatyta realistinė raitelio skulptūra, kuri reikštų tik konkretų karvedį, tuo labiau ją statyti aikštės šone, bet tai nereiškia, kad negalima erdvinė Valstybės herbo figūra pagal bet kurią istorinę jo formą. Toks tikrasis mano teiginys.
Naivu tikėtis, kad visuomenė ar valdininkai suformuos aikštę ir pastatys paminklą, nes užduotis yra plastikos, arba dailės ir architektūros ir jų specialistų, sfera. Tai jų diskusijų sfera. Mintis, kad visuomenė išrinks ir pritars dar patobulintiems konkurso rezultatams, mažų mažiausia yra naivi, jei ne klastinga, primetant sąlygą, kad spręs pusė balsų komisijos, pusė visuomenės, darosi aišku kas laimės.
Tarp penkių silpnų projektų, Gintaro Čaikausko projektas lyg ir stipresnis – spėju, kad tokiu sprendimu būtų pateisintos ir šiam projektui išleistos lėšos. Neatsakingas ir besaikis kalbėjimas nenumatant rezultato tokiame svarbiame tautai projekte, valdininkų naudojimasis valdžia neturint reikiamų kompetencijų ir pačių kūrėjų pilietiškumo stoka – tai priežastys, kodėl Lukiškių aikštės pertvarka tęsiasi jau per 20 metų. Ir televizijos ekrane parodyti idėjiniai projektai tai tik patvirtina. Projektai liudija, kad atrinkti jie tik todėl, jog neprieštarauja susiklosčiusiai aikštės situacijai, kuri, neturint oficialaus projekto, kainavo tris milijonus aštuonis šimtus tūkstančių eurų.
Kalbėti apie jų tinkamumą įprasminti Lietuvos valstybingumą būtų tuščia kalba, kadangi akivaizdus ne tik heraldikos, bet ir formų simbolikos neišmanymas. Tiek aikštės asimetrija, tiek baseinėliai su vandeniu (simboliškai reiškiančiu takumą ir beformiškumą), tiek dvi didelės juodos dėžės su foto ir video, tiek spalvotais herbo kryžiais grįsta aikštės danga ir gulintis ir šviečiantis didelis herbo kryžius, kurie matomi tik iš aukštai, nerodo nei profesionalumo, nei patenkinamos kokybės. O valstybės herbo ar jo simbolio projektuose iš viso nėra, nors laidoje apie jį buvo kalbama daugiausiai.
Konkurso tvarka esu laimėjęs visų Valstybės simbolių projektus. Kadangi pagrindinis aikštės pertvarkos objektas ir simbolis yra Valstybės herbas, aš, kaip pilietis ir dailininkas, valstybės aikštės idėjos realizavimo seką matau taip:
a) visuomenė, kaip Valstybės suverenas, nori ir pateikia Valstybės aikštės reikmę;
b) valdžios struktūros nurodo vietos ir idėjos formuotojus specialistus;
c) jie, konkurso tvarka, atrenka kūrinio projektą, geriausiai atitinkantį suvereno norus;
d) projekto autorius, arba kolektyvas, sukuria kūrinį – vieningą aikštės ansamblį, vertą Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus.
Ir čia nereikia išradinėti dviračio. Tereikia pasinaudoti senutės Europos patirtimi šioje srityje ir padaryti tai ko nepadarėme, nes negalėjome to padaryti per pastaruosius šimtmečius. Esame daug praradę, taip pat ir žinojimą. Nesakau kopijuoti, pakartoti ar sekti praėjusių amžių stilistika, bet nepritariu saviveiklai ir žaidybiniams blizgučiams Valstybės aikštėje: fontanams, sensoriams, mirgančioms lemputėms ir kitiems laikiniems efektams, tinkantiems rekreacinei aikštei. Valstybės stabilumo raiška – stabilios medžiagos.
Na, o baigiant norisi paklausti, o kaip su procesus įtakojančių ir sukūrusių chaosą valdininkų kostiumais? Ar jie liks švarūs? Žinoma, atsakymas bus: TURIM, KĄ TURIM. Ir atsakingų už rezultatą nebus. Bus net pažymėti garbūs iniciatoriai ir autoriai. Gaila. Bet… vartotojų visuomenei – ir produktas vartotojiškas. Na, o susirūpinusių inteligentų balsų geriausia negirdėti – tada jų lyg ir nebūta.
