Rašau matydamas vykstančius procesus Lietuvos dailės gyvenime, čia bandysiu juos suvokti ir nuspėti galimą jų ateitį, bandysiu įvardinti tai ką matau. Matau gyvybingą mūsų dailę ir tylinčius jos kūrėjus. Klausiu, ar tai nepanašu į „avinėlių tylėjimą“?
Rašydamas tikiuosi kolegų kritikos ir priekaištų, arba tylos „kaip visada“. Kita vertus nesitikiu kad kada nors liks viena tiesa, viena aišku – diskutuoti būtina. Bėgantis laikas dažnai atidengia buvusias prieštaras neretai nubrėždamas vidurio liniją, kartais tiksliau įvardindamas kuris kelias buvo, ar būtų buvęs vaisingesnis.
Vaizdas, žodis ir garsas seniausi homo sapiens raiškos būdai. Dar neadertaliečiai prieš 70 tūkstančių metų jais naudojosi. Neseniai atrasta atskira hominidų gentis Pietų Afrikoje juos naudojo prieš 370 tūkstančių metų. Krikščionybė teigė, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kad žmogaus kūryba yra ne kas kitą kaip Kūrėjo mėgdžiojimas. Staiga dabartiniai šiuolaikinės dailės ideologai teigia, esą dailė mirė, kad dailininku gali būti kiekvienas.
Tai labai skatinantis ir gyvybingas teiginys, demokratiškai skatinantis kurti kiekvieną. Čia verta prisiminti gamtos dėsnį, kad primityviausios gyvybės struktūros yra gyvybiškiausios, o sudėtingiausios, inteligentiškiausios – silpniausios, lengviau sunaikinamos. Žvelgdami atgal matome atsparią ir turtinga savo prasmėmis tautosaką ir tautodailę, kurias laikėme ir laikome pagrindu ir šiandienos mūsų savasčiai, tačiau šiandien negalime nematyti revoliucingų, ar dirbtinai įtakotų procesų, vykstančių dabar ir galimų jų pasekmių dailei ateityje.
Gyvename virsmo laiku, tiek politiniu, tiek vertybiniu. Neabejotinai dailės virsmo rezultatai priklausys nuo visų mūsų požiūrių ir pastangų. Šiandien pats laikas mums dailininkams užduoti sau paprastą klausimą: kuo skiriasi Leonardo Mona Liza nuo gražuolių žurnalų viršeliuose?
Neretai mes dailininkai matome tik save kaip mažos tautos dailės atstovus su visais pasyvumo ir nevisavertiškumo kompleksais laukdami kad kiekvieną kažkas atras ir įvertins, optimizuos Lietuvos dailės erdvę. Nepastebime, kad savo atsiribojimu atiduodame tą informacinę ir finansinę erdvę įžūliems, bet veržliems „šiuolaikiniams“. Užmirštame, kad ne lenkų, ar vokiečių kultūros, o bendroji Europos kultūra mus natūraliai pasiekė atėjusi iki Lietuvos, kad jai to reikėjo, kad visose epochose dailės erdvėje užtekdavo vietos ir tradicijoms ir novacijoms. Taip pat, kad dažniausiai rinka spręsdavo kam kokia dailė reikalinga. Bažnyčia ir feodalai rinkdavosi elitinę ir profesionalią, kartais su novacijomis, dailę, kad konkuruoti su kitais feodalais. Paklausite, ar šiandien Lietuvoje nėra feodalų, ar nėra atsakingos už Lietuvos kultūrą ir dailę ministerijos?
Matome jėga brukamą globalizaciją visai kultūrai, ypač naikinant dailės profesionalumą
Matome jėga brukamą globalizaciją visai kultūrai, ypač naikinant dailės profesionalumą, bet tarsi nematome, kad vykstantys procesai su lozungu „dailininku gali būti kiekvienas“- tiesiausiu keliu veda į Lietuvos dailės, išmontavimą, jei ne daugiau. Kas tie „šiuolaikiniai“, ir kokie jų tikslai? Su kai kuriomis išimtimis, tai netapę dailininkais, ar iš viso ne dailininkai, kovojantys už vietą po saule (tiksliau – ieškantys biudžeto lėšų).
Šiandien klesti sportas, estrada nes pakankamai finansuojami, o menuose vyrauja popsas – taip pigiau, be to masėms juk reikia duonos ir žaidimų. Taigi pinigai, bet ne idealai lemia kam augti, o kam vegetuoti. Negi nematome apsišaukėlių lyderių, nevykusių jų įtakotų konkursų valstybiniams objektams, negi nematome apgailėtinų pseudo dailėtyrinių publikacijų ir tuščių ŠMC parodinių erdvių, nepamatuotų ambicijų užvaldant Sapiegų rūmus net per teismus su LDS?
Galime kaltinti valstybę dėmesio stoka profesionaliai dailei, bet ar ne patys mes dailininkai kalti kad nesugebame įvardinti dailės problemų, jas aptarti ir ginti. Paklauskime savęs ar Lietuvos dailės akademija teikia pakankamą humanitarinį išsilavinimą? Ar pakankamu lygiu dėstoma dailės akademijoje Lietuvos kultūros istorija, simbolika, apie heraldiką nei akademija mūsų dailėtyra iš viso neužsimena, tarsi jos kaip dailės reiškinio iš viso nebūta.
Prisimindamas audringus ir destruktyvius Lietuvos dailininkų sąjungos suvažiavimus klausiu: ar gali Lietuvos dailininkų sąjunga, skaičiuodama tūkstančius, narių gali būti tikrų kūrėjų sąjunga, svarstyti ir spręsti dailės problemas? Turbūt gali, bet nedaro. Panašu ir nedarys.
Gal galėtų tą daryti turintis atsakomybę Lietuvos dailės elitas suformavęs savo organizuotą struktūrą? Manau, verčiau prisiminti bandymus burtis į kūrybines grupes, kurios savo grupinėmis parodomis gebėtų tą daryti. Bet tam reika valios ir ryžto. Juk galimos neriboto dydžio dailininkų kūrybines grupės, turinčios savo programas, gebančios prisistatyti manifestais 0ir parodomis ir konkuruojančios su kitomis kūrybinėmis grupėmis. Tokios sudarytų galimybę žiūrovams patiems spręsti ir rinktis, tas taptų papildomu imperatyvu dailėtyrai pamąstyti ir vertinti savo ruožtu.
Imasi teisti kūrėjus gyvenusius karo, ar ilgalaikės okupacijos laiku Lietuvoje, pamiršdami būtinybę jiems, tada gyvenusiems, išlikti, išlikti lanksčiais ir būti aktyviais.
Šiandien kai kurie, gimę laisvoje demokratiškoje Lietuvoje ir nepatyrę okupacijos realybės, stengiasi susireikšminti ir būti baltesniais už baltą. Imasi teisti kūrėjus gyvenusius karo, ar ilgalaikės okupacijos laiku Lietuvoje, pamiršdami būtinybę jiems, tada gyvenusiems, išlikti, išlikti lanksčiais ir būti aktyviais. Pasyvumas tada būtų reiškęs jiems, tame tarpe ir man, – būti niekuo. To neįvyko. Išlikome. Paveldėjome reikšmingą kultūrinį klodą. Spręsti apie jį sudėtinga ir nevienareikšmiška. Radikaliai elgiantis turėtume sunaikinti viską kas buvo sukurta tais sunkiais laikais, tik ar toks elgesys neprimintų inkvizicijos laužų? Taip nedarome, juk neteisiame senovės žydų išbuvusių nelaisvėse ir įgavusių neįkainojamų patirčių iš buvusių galingų civilizacijų ir padėjusių jiems išlikti.
Klysti žmogiška, svarbu rasti tiesą ir nenaikinti sukurto vertingo materialaus ir dvasinio paveldo. Bet tai tik vienas aspektas. Kitas – avinėlių tylėjimas, kurį šiandien taikau savo kolegoms dailininkams. Galime ramiai stebėti kas vyksta ir tikėti, kad laikas teigiamai išspręs visus kylančius iššūkius. Čia reikia paklausti: o kas jei neišspręs? Ar nebuvo kultūros istorijoje tamsiųjų laikų? Žinome buvusius tamsius laikus ištikusius vieną ar kitą etnosą, ar visą Europą.
Žmonių bendruomenės, dažnai sudarytos iš vietinių ir migrantų, laiko tėkmėje suformuodavo tik joms būdingas vertybes, bei jų simbolius ir tuo sukurdavo naują, savo etnosą. Iš mišrios visuomenės gimsta nauja, savita etninė kultūra, kurią lemia vyraujantis etnosas. Tai geriausiai matosi iš bendrų Europos ir pasaulio simbolių ir dievybių skirtingais vardais atsikartojančių ir Lietuvos panteone iki krikšto.
Negalime nematyti musų protėvių – sėslių aborigenų individualumo. Tai pabrėžia pats jų tarptautinis įvardijimas: baltoslavai, bet ne slavobaltai. Vien iš pagarbos protėviams paklauskime savęs, ar turime nepastebimai ištirpti, ar ne? Laikas pamąstyti, ką po savęs paliksime.
