Neramina besitęsianti nevykusi ir neprofesionali polemika viešoje erdvėje su baltarusių opozicija internete You Tube svetainėje.
Kaip su istoriku Rūsčiu Kamuntavičium, taip ir kitais mūsų istorikais dėl heraldikoje abejotinų, bet populiarių įvardijamų – „Vyčio“ ir „Pahonia“, atsiradusių tik 19 amžiaus pabaigoje, lyg 1990 metais nebūtų įvykęs Lietuvos valstybės herbo formavimas ir jo įteisinimas, kuriam vadovavo tuometinis LHK pirmininkas h. m. dr. Edmundas Rimša.
Grįžkime 30 metų į praeitį, kai atkuriant valstybę radosi poreikis turėti jos simbolius. Tada ir buvo suformuota Lietuvos heraldikos komisija prie valstybės Prezidento, suformuotos pagrindinės profesionalios heraldikos tezės ir organizuotas konkursas valstybės heraldikai kurti.
Tada, nežiūrint kilusios opozicijos, buvo įteisintas Lietuvos herbas, suformuotas pagal išlikusį herbo paveldą iš laikų iki unijos su Lenkija. Čia svarbus pačios heraldikos disciplinos žinojimas. Europos heraldikoje herbo skyde esančios figūros statiškos, taip vadinamoje heraldiškoje pozicijoje. Lietuvos herbe jos niekur nelaksto ir neskraido.
Herbo pagrindinė idėja – „brandus valdovas galintis apginti savo šalį“, kad jis – valdovas privalo, ne kažin ką vaikytis, ką suponuoja įvardijimai „Vytis“ ir „Pahonia“, bet kaip dera anų laikų valdovams – sėdėti soste, arba ant žirgo. Lietuvos, kaip suvienytos valstybės herbas yra vienas seniausių Europoje – heraldikos gimtinėje. Herbą paveldėjome ir turime, tik esame pamiršę jam kūrėjų suteiktą prasmę.
Pagrindinio valstybės simbolio – valstybės herbo prasmės nesupratimas, yra nulėmęs eilės konkursų Pagrindinei reprezentacinei valstybės aikštei formuoti nesėkmę. Tai tikrai nėra nereikšminga smulkmena. Kaip anksčiau taip ir šiandien, kaimyninėje Baltarusijos opozicijai ėmus siekti valstybingumo ir turėti valstybės simboliką, mūsų kalbėtojai šia tema tikrai nėra skaitę Lietuvos valstybės herbo pristatymo LHK leidinyje LIETUVOS HERALDIKA I tome, išleistame 1998 metais. Apie Baltarusijoje kilusią polemiką LHK pirmininkė h. m. dr. Agnė Bardė yra kalbėjusi, bet populistiniai svarstymai viešoje erdvėje tęsiasi.
Darosi akivaizdi reikmė Lietuvos heraldikos komisijai viešai tarti svarų, moksliškai pagrįstą žodį, šia tema, nes ji, be anksčiau minėtos žalos, liečia pagrindinį Lietuvos valstybės simbolį.
Ar kilusi polemika dėl baltarusių opozicijos teiginių kenkia valstybei, ar ne, rūpintis yra kam, svarbu žinoti apie ką kalbame.
Mano požiūriu, kokį herbą yra sukūrusi baltarusių opozicija būsimai savo valstybei, nekenkia Lietuvos herbui nei savo turiniu, nei dizainu, todėl baltarusiai tedaro kaip išmano, tokią teisę jie turi.
Argi mūsų tai reikalas, ką ten tie baltarusiai veikia tam savo Vilniuje? Ir kodėl jų „tikrąjai prezidentei” Sviatlanai Hieorhiyeunai vis dar neatlaisvinta pusė rūmų Daukanto aikštėje? Negi niekas iš rusakalbių neinformavo lietuviškojo ekscelencijos, kad reikia dalintis? Viskuo!