2025-01-15, Trečiadienis
Naujienlaiškis

Arvydas Šliogeris. Iš ano kranto

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti.

Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė.

Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus.

Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum.

Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio.

Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.

Tai toks yra mūsų krantas, realizuotoji utopija, „Dievo“ karalystė žemėje… ne, atsiprašau – Šėtono karalystė Ekrane.

O kas gi liko aname krante, kurio jau nebemato šio kranto gyventojai? Ten liko nors ir droviai, bet vis dar patekanti Saulė; ten liko Žvaigždės, tikros žvaigždės be mėsingo pasturgalio; ten liko dosnioji žemė, nors ir nuniokota, bet vis dar kantri, kukli ir nuolanki; ten liko padorumas, ištikimybė, drąsa, Grožio ilgesys ir pats grožis, dar nesugadintas „bjaurumo estetikos“; ten liko taurus mokytojo ir mokinio ryšys, dar neišstumtas išsigimėliško vaidmenų pasikeitimo – kai mokytojas tampa mokiniu, o mokinys – mokytoju; ten liko vyriškumas ir moteriškumas, nesuteršti belytiškumo ideologijų; ten liko paprasta meilė be „seksualinių“ kliedesių ir pornografinio nihilizmo; ten liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše; ten liko šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis; ten liko miškai, upeliai, ežerai ir nekalta vaiko šypsena; ten liko nekaltybė – nesvarbu, moteriška ar vyriška, – visiškai nesidrovinti savęs ir mananti, kad žmogaus pasaulis gali išlikti tik tol, kol jame esama vietos nekaltybės saloms; ten liko Sokrato priesakus vis dar prisimenantis Mokytojas, puoselėjantis gležną jaunystės medelį; ten liko vis dar gyvas mirtingasis, nevirtęs kokia nors mašina – biurokratine ar technokratine; ten liko Dievo dvelksmas, neužgožtas šiukšlynų dvoko; ten liko vis dar rusenantis normalios šeimos židinys; ten liko dievdirbiai ir žvejai; ten liko Dangaus ir Žemės vaikai, įleidę šaknis į mirtingojo žemiškosios būklės džiaugsmą, liūdesį ir tragizmą; ten liko prasmingas gyvenimas, kuriam nereikalingi nei akropoliai, nei siemensai – šitie nešvankybės fabrikai, pastatyti Didžiojo Brolio komisarų.

Bet svarbiausia – bent jau man – kad aname krante vis dar gyvena didieji žmonijos mokytojai: mąstytojai, poetai, moralistai, Dievo ir dievų vaikai, dar nepasidavę Globalopolio pagundoms, dar neužhipnotizuoti Ekrano sirenų giesmių, dar atsparūs Kirkės degtinei, dar nežiaumojantys Lotofagų vaisių; dar išsaugoję ištikimybę Grožiui, Gėriui, Tiesai ir kukliai mirtingojo lemčiai šioje nuostabioje planetoje. Nuostabiausia tai, kad šio kranto gyventojai, Ekrano vergai, nebemato ano kranto, o štai ano kranto gyventojai mato ir savojo kranto Tėvynę, ir globalistinės paranojos homunkulus, lyg Hado šmėklos klaidžiojančius megalopolių labirintuose. Ir jiems, ano kranto gyventojams, gaila šiame krante besiblaškančių hoministinių mašinų. Jie žino, kad toms mašinoms pagelbėti nebeįmanoma, bet, kaip tas Albert‘o Camus Sizifas, vis tiek stumia akmenį į beprasmybės kalną. Kodėl? Aš nežinau. Arba galbūt todėl, kad jie paprasčiausiai pasmerkti tempti absurdo naštą – būti mokytojais be mokinių, nieko nesitikėti, įsibūti į ramią neviltį, pavaldžią tokiam pat beviltiškam „o vis dėlto!“, „nieko nepaisant!“ imperatyvui. Prieš daugybę metų mane ištiko paprasta mintis, kurią dabar norisi pakartoti: aš žinau, kad žmogaus gyvenimas yra beviltiškas, purvinas ir beprasmis, bet aš privalau gyventi taip, tarsi jis galėtų būti kitoks. Ir šią akimirką galvoju, kad ano kranto gyventojai pritartų šiai stojiškai maksimai.

Ir dar du klausimai. Pirmas: jei esama dviejų krantų, turi būti ir upė? Atsakau: upės nebėra, liko tik išdžiūvusi vaga; o gal geriau pasakyti taip: tarp tų dviejų krantų žiojėja pragarmė – krantai nesusisiekia, jie svetimi vienas kitam; nebeįmanomas joks kompromisas: arba Tu renkiesi pornografinę Didžiojo Brolio imperiją, arba ano kranto pievas, žolynus ir kalvas.

Antras: o kam visi šie nelinksmi šnekėjimai, kam šitas „pesimizmas“? Ar ne geriau Didžiojo Brolio linksmybės ir gerai apmokamas etatinių optimistų „vau!“? Atsakau: tik tam, kad „Dialogui“ nepraeitų ūpas kartkartėmis šauktis ir ano kranto gyventojų balsų.

Spausdinta savaitraštyje „Dialogas“
Šaltinis: www.tervidyte.com

8 KOMENTARAI

  1. Tiesa, bet skamba kaip pezalai atsiprašant. Ir ka siūlo autorius? Ar tiesiog ilgai pasakoja, kas ir taip aišku?… Taip, žmonės metasi i kraštutinumus, nes sistema puikiai surežisavo atotrūki nuo Gamtos, nuo Realybės, nuo Tikrumo. Bet aš bent jau patarčiau kiekvienam esančiam savo krante padaryti Viska , ka geriausio, kad ta Jungianti Gyvybės upė vėl atsirastu.

  2. Banalu visas pasaulio blogybes suverst didžiajam broliui… Primena eilinę vaikišką situaciją: pirštu parodysiu į kanors kitą, kad atkreipt nuo savęs dėmesį. Kokia prasmė? Gal mintis yra ta, kad „didžiuosius protus” reik kviest į aną krantą, tam, kad izoliuoti nuo visuomenės, itraukiant juos į vegetavimo būseną? Tam, kad jų neveiklumą galimą vėliau būtų pateisint fraze: gi, tu gerajame krante, žmogau!
    O kas liks kovot šitam krante? Kas pasakys „stokis, žmogau, laikas eit gyvent”?

  3. Kiek reikia nemylėti savęs ir savo tautos, kad tokį niekalą parašytum ir tuo būtum patenkintas. Jokio skirtumo nuo tų, apie kuriuos rašo.

  4. Nedaugelis teišdrysta sakyti tai, kas akivaizdu, bet neatitinka Didžiojo Brolio nuostatų – išplauti liaudžiai smegenis ir paversti paklusnia vartotojų bacila užkrėsta mase. Profesorius tai daro ir aš didžiuojuosi savo žemiečiu. ar paseks jo pavyzdžiu kiti mūsų didieji protai? Vargu bau.

  5. ar jus nepagalvojate, kad nėra ko bijoti jeigu išauklėtojo teisingai savo atžalą, Ji visada atskirs ”grūdus nuo pelų” ir kitame krante.
    Išugdykime Drąsą ir pasitikėjimą savo atžalose,(atžalas- kaip asmenybę, dėl to- visas jėgas ir meilę).. nei vienas vaikas nepamiršta tai kur buvo gerą,, paklajoja po pasaulį ir sugrįžta,…išlieka savimi.
    ar galvojate, kad kitame krante kitaip,…čia irgi ir migracija, ir kaita, ir kova už būvį…. išsaugoti tėvų ‘laukus ir namus ‘…tėvų kartos pareiga….
    valdovai taip bijo, kad pagalbos ieško kitame krante…nei vienas krantas nieko nedalina dykai…..tik per eilę metų išmoko žmogų – saugoti…o žmogus gyvena ten kur jaučiasi saugus … soc. saugumas didžiausias masalas visais laikais.., o ne ”butaforinės valdovų pilys”…ne ten investuojama,,,,net gyvūnas savo vaikų neveda ,ten kur nesaugu, o blogiausia, kad nesaugu nuo ‘savų’….kurių armija didėja.

  6. Subjektyvus straipsnis apie viską ir apie nieką. 0 informacijos. Rašomą apie brolio blizgučių viliones, o kitam krante imtasi panašios taktikos: manipuliuoti žmogaus emocija literatūrine išraiška. Pati idėja puiki, pet iš vienų stereotipulų peršokama prie kitų. Ką tai duoda? Ir tam ir kitam krante veikia ideologinės dogmos. O kur yra tas tikras laisvas žmogus?
    Ir nėra absoliučių situacijų, visos jos skirtingos, kaip ir žmonių gyvenimai, vertybės, kurias diktuoja jų aplinka. Bet visos jos sugalvotos, tai įsitikinimai, kurie ir yra destruktyviausia detalė isišaknijusi žmonijoje.

  7. Manau, puikios, teisingo profesoriaus įžvalgos. Panašios mintys sukasi ir mano galvelėje. Deja, gebėjimų stoka neleidžia jų išdėstyti tinkamais žodžiais ir darniais sakiniais.

Komentarai nepriimami.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Prof. Gediminas Navaitis. Naujametinės viltys ir planai

Pasibaigė naujametinis šurmulys. Daugiau ar mažiau įgyvendinti reklamoje ir socialiniuose tinkluose siūlyti vaizdeliai, įpareigoję džiaugtis ir linksmintis. Pinigai...

Romualdas Ozolas. Kelio atgal nėra!

Pagerbdami Sausio 13-osios Laisvės gynėjų atminimą siūlome prisiminti vieno iš Sąjūdžio lyderių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo kalbą,...

Edmundas Paškauskas. Visata po Didžiojo Sprogimo: intelektų margumynas ir humanistika (I)

Priešistorė 1. Visatą valdantys elgsenos dėsningumai Visatos istorija stebina ir žavi savo nepaprastu dinamiškumu bei sudėtingumu. Nuo pat Didžiojo Sprogimo Visata...

Jonas Ivoška. Kodėl mūsų politikai nenori tobulinti savo valstybės modelio?

Informacijos šaltinių įvairovė išryškina ne tik demografinės situacijos Lietuvoje apgailėtinumą, bet padeda aptikti ir kitų gyvenimo sričių „klampiąsias“...