Arvydas Valionis. Nauji autobusai, troleibusai, o keleivių aptarnavimas – chamiškas

Guten Morgen (vok.)

Tą pavasarėjančią savaitę lankiausi Vilniuje. Vykau apžiūrėti, kaip atrodo ilgiau nei keturiasdešimt metų statomas Nacionalinis stadionas. Tai viena temų mano rašomai knygai apie lietuviškas keistenybes.

„Vaivorykštės“ stotelėje laukiau autobuso. Atvažiavo greitasis ir greitai pravažiavo pro stotelės paviljoną. Kol suriestas traumos negalių nukėblinau kokį 20 metrų, užsidarė autobuso durys ir jis nuvažiavo.

Rygoje tokių fokusų nesu patyręs, kad tuščioje stotelėj pro paviljoną toli pravažiuotų autobusas. Kol laukiau kito greitojo, tuščia stotelės įvaža pro paviljoną panašiai pravažiavo vos ne desėtkas pavienių troleibusų ir autobusų. Dėkingas vienam vilniečiui, patarusiam pagal galimybes paėjėti toliau nuo paviljono, kad suskubtum įsėsti į autobusą, mat, čia vairuotojai nesugeba sustoti prie paviljono.

Rytojaus dieną paskambinau į JUDU. Atsiliepęs vyriškas balsas kategoriškai atsisakė sujungti pokalbiui su direktore. Patirtus įspūdžius papasakojau savo knygos bendraautoriui. Jis – vietinis, jam palankiau panagrinėti šį atvejį: parašė paklausimą JUDU direktorei Loretai Levulytei-Staškevičienei.

Po beveik trijų savaičių jis gavo Klientų aptarnavimo skyriaus vadovės E. Gliebutės vingrų atsakymą. Buvo paklausta, kodėl viešasis transportas net tuščioje stotelėje pravažiuoja paviljoną, kuriame laukia vienokių ar kitokių negalavimų turintys keleiviai?

Buvo paaiškinta: „Suprantame, kad tokia situacija gali sukelti nepatogumų, ypač senyvo amžiaus ar judėjimo negalią turintiems keleiviams <…> vairuotojas stotelėse transporto priemonę sustabdo pagal nurodytą ženklinimą kuo arčiau stotelės laipinimo aikštelės borto. <…> „Noriu patikslinti, kad viešojo transporto stotelės paviljonai yra skirti keleiviams apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų <…> Jų tikslas nėra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių sustojimo vietomis…“

Autobusų parko keleivių aptarnavimo vadybininkė irgi arogantiškai patvirtino, kad paviljonas nėra transporto sustojimo vieta; autobusai gali sustoti visoje stotelės įvažoje (juk kai kurios jų būna vos ne penkiasdešimties metrų ilgio!!!).

Štai tau devintinės! Kai stotelėse atsirado naujieji patogūs paviljonai, keleiviai džiaugėsi pagerėjusia aptarnavimo kultūra. Tuomet ir reglamentavimas viešajam transportui sustoti prie paviljonų buvo kur kas griežtesnis ir aiškesnis. Dabar tai visiškai paniekino naujoji JUDU keleivių vežimo paslaugų politika. Tad kyla klausimas: pagal kurios Afrikos valstybės pavyzdį išmokta pravažiuoti pro stotelės paviljoną su laukiančiais keleiviais?

Kaip įrengtos atramos suteiks daugiau komforto transporto laukiantiems keleiviams? Štai Sietyno stotelėje įrengta atrama tenai, kur nesustoja nei troleibusai, nei autobusai. Che, che, che!!!

Mokydamasis lietuvių kalbos, perskaičiau „Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus mieste viešuoju transportu taisykles“. Tenai saliamoniškai parašyta: „Vairuotojas stotelėse transporto priemonę sustabdo pagal nurodytą ženklinimą ne toliau negu 15 cm nuo šaligatvio krašto.“ Kolega paklausė JUDU: ką reiškia toks stotelės ženklinimas? Per mėnesį, net pakartotinai paklausęs, nesulaukė aiškaus JUDU vadybininkės atsakymo. Kur slypi stotelės ženklinimo ženklų įvardijimo paslaptingumas?

Taisyklėse tvirtinama, kad įlipti į transporto priemonę pirmumo teisę turi neįgalieji, keleiviai su mažamečiai vaikais, nėščios moterys, senyvo amžiaus keleiviai. Būtent jie autobuso ar troleibuso dažniausiai laukia paviljone, sėdėdami ant suolelio paviljone, o ne stoviniuodami prie ilgos stotelės įvažos. Dabartinė JUDU politika tokių keleivių adresu yra tiesiog diskredituojanti, netgi diskriminuojanti.

Bendraautoriui iškilo nauja problema. Visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad „Informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną“. Net po kolegos pakartotinio paklausimo (po dvidešimties dienų) JUDU nesiteikė atsakyti į šį svarbų teisinį klausimą.

Ši pusantro mėnesio faktų dėlionė sukėlė naujų, papildomų klausimų. Iki šiolei neaišku, pagal kokius kriterijus JUDU gali kontroliuoti paminėtų viešojo transporto vairuotojų vairavimo elgesį, keleivių aptarnavimo kultūrą, jeigu nesugeba paaiškinti pagrindinio klausimo – stotelės ženklinimo atributų. Manding, kad tie, kurie taip aiškina keleivių aptarnavimo padėtį ir kontroliuoja vežėjus, vargu ar yra važiavę viešuoju transportu… Girdėjau stotelėje balsą, juk jiems nerūpi klipatos seniai…

Vilniaus viešasis transportas pasipildė naujais autobusais ir troleibusais, tačiau keleivių (ypač turinčių judėjimo sutrikimų, senyvo amžiaus, neįgaliųjų), laukiančių transporto būtent jiems jau nebeskirtuose paviljonuose, aptarnavimas, sakysiu nesivaržydamas – chamiškas.

Jokios sveikų vairuotojų empatijos (o gal jiems tai sukelia adrenalino antplūdį, kai mato, kaip keleiviai iš paviljono paknopstomis bėga į pravažiavusią transporto priemonę?) Kaip ir JUDU biurokratinis bendravimo / atsakymų lygmuo, leidžiantis diskredituoti gana ženklią keleivių grupę (viešajame transporte plika akimi matome, kad didžioji dalis keleivių pražilusiomis galvomis).

Kai kalbame apie tiksliai neapibrėžtus ženklus ir ženklinimą, pamirštama, kad svarbiausias ženklas stotelėje – viešojo transporto laukiantis žmogus, ypač tie, kurie esti paviljonuose, o ne bukas reikalavimas būti arčiau „stotelės laipinimo aikštelės borto“ (t. y., įvažos, kurios ilgis kai kur siekia kokį 50 metrų!!!).

Netikėtos situacijos man visada padovanoja įdomią mintį, pinklią lietuvišką idėją. Po kurio laiko vėl atvyksiu į Vilnių pasižvalgyti, pavažinėti po sostinę – ar įvyko kokių nors pokyčių aprašytoje keleivių aptarnavimo srityje ir kaip visa tai vertina miesto savivaldybė.

Dabar gyvenu su nauja knygos tema pagal lietuvišką patarlę: kaip velnias bijo kryžiaus, taip Vilniaus viešojo transporto vairuotojai stotelėse ir JUDU bijo paviljonų.