Kaip rašoma svetainėje „Buzzfeed“, kai vienas devynerių metų berniukas, laikantis save mergaite Stormi, savo rajone ėmė pardavinėti skaučių sausainius, vienam kaimynui tai pasirodė anaiptol nelinksma.
Į jo duris pasibeldusiam jaunajam pardavėjui jis atkirto: „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“.
Vyras buvo išvadintas transfobu – bet galbūt jis pamanė, kad berniukas krečia išdaigas ir todėl taip sureagavo. Ne kiekvienas supras, kad suknele vilkintis berniukas, pardavinėjantis skaučių sausainius, yra translytis.
Žmonės gali būti genderfobai
Stormi kaimynui atrodė kaip berniukas, nes iš tikrųjų tai ir buvo berniukas. Translyčiai gali apgaudinėti save, bet jie negali apgauti kitų.
Gyvenimas visuomenėje nėra kažkoks fantazijų pasaulis, kur berniukai gali stebuklingai virsti mergaitėmis vien ištarę žodžius „Aš esu mergaitė“ ir užsidėdami suknelę.
Žmonės, griežtai smerkiantys nuoširdžią reakciją žmogaus, ištarusio „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“ turbūt yra „genderfobai“ [nuo angl. žodžio „gender“ – lytis], atmetantys ir išjuokiantys vyrų ir moterų lyčių tikrovę.
Tie, kurie skatina mažus vaikus apsimetinėti, įsijausti į kitą lytį ir gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, turi suvokti, kad Stormi galėjo kentėti nuo disociacinio asmenybės sutrikimo, kaip buvo atsitikę ir man. Mano nenoras būti berniuku gimė ankstyvoje vaikystėje, kai močiutė ėmė mane rengti mergaitiškais drabužiais.
Stormi galbūt reikia psichoterapijos, o ne suknelės.
Gimdytojai dažniausiai palaiko psichinį nukrypimą, užuot jį gydę. Pasakyti vaikui, turinčiam psichologinę problemą, kad jis pasikeitė lytį, yra ne užuojauta, o neatsakingas auklėjimas. Atsisakydami psichoterapijos, tėvai galbūt labai pakenkia vaikui.
Mano, kaip translyčio, istorija
Gyventi savo paties susikurtame lyties fantazijų pasaulyje, neatitinkančiame tikrovės, nėra psichologiškai ar emociškai sveika.
Žinau, kad tai tiesa. Aš buvau translytis vaikas nuo 4 metų. Ištisus dešimtmečius stengiausi gyventi kaip vyriškos lyties atstovas, bet jausmas, kad esu moteris, tik stiprėjo.
Kreipiausi pagalbos į garsų lyčių psichologijos specialistą, jis man pasakė, kad mano atvejis aiškus: lyties disforija, pasireiškianti nuolatiniais stipriais susitapatinimo su priešinga lytimi jausmais ir nejaukumu būnant su savo lyties atstovais. Jis sakė, kad vienintelis būdas patirti palengvėjimą yra pasikeisti lytį, atliekant lyties keitimo operaciją.
Kuomet sulaukiau 42 metų, man buvo atlikta lyties keitimo operacija. Prieš tai visą gyvenimą mėgau rengtis moteriškais rūbais.
Po to aštuonerius metus gyvenau kaip translytė moteris Laura Jensen. Studijuodamas psichologiją universite sužinojau, kad translyčiai vaikai dažniausiai kenčia nuo daugybės sutrikimų, pradedant depresija – tai esą asmeninių praradimų, tėvų skyrybų, seksualinės prievartos bei nestabilios atmosferos namuose pasekmė. Gili depresija verčia vaikus norėti būti ne tuo, kuo jie yra.
Ši informacija mane sudomino.
Galiausiai aš supratau translyčio gyvenimo beprotystę. Tai yra klastotė, paskatinta psichikos sukrėtimų.
O, kad konsultantas, į kurį kreipiausi pagalbos, būtų pasakęs, jog iš tikrųjų negaliu pasikeisti lyties, nes tai biologiškai neįmanoma! Vietoje to jis pritarė mano lyties pakeitimo operacijai, kurios niekada nebūtų prireikę, jei man būtų buvusi suteikta tinkama psichoterapija.
Vaidmuo, kurį gali suvaidinti trauma ar psichologiniai sutrikimai
Translyčio gyvenimas dažnai yra tiesioginis ankstyvosios vaikystės sunkumų ar traumų pasekmė. Padėdami vaikui perimti dirbtinai sukurtą translyčių gyvenimo ideologiją, nepadėsime jam išsiaiškinti, kas yra tikra, o kas yra fikcija.
Negalima atmesti prielaidos, kad vaikas, vadinamas Stormi, kenčia nuo atsiskyrimo nerimo ar kito psichinio sutrikimo. Stormi gyvena globos namuose. Nors jam galbūt čia saugu, globa siekiama atskirti vaiką nuo tėvų. Tai gali sukelti psichologinių sutrikimų, pavyzdžiui, atsiskyrimo nerimą.
Atsiskyrimo nerimas atsiranda ką nors praradus ar atsiskyrus nuo tikrųjų tėvų. Namų aplinkos pasikeitimas gali sukelti stresą, depresiją ir nerimą. Gyvenimas globos namuose net geriausiomis sąlygomis jaunam žmogui gali kelti stresą.
Atsiskyrimo nerimas ir kiti psichiniai sutrikimai gali pasireikšti kaip lyties disforija, todėl globėjai ir gydytojai gali neteisingai juos diagnozuoti ir nesuteikti tinkamos ar veiksmingos psichoterapijos.
Bręstant Stormi gyvenimas keisis. Tikėtina, kad po 15 ar 20 metų jis sugrįš į tikrovę ir supras, kad iš tikrųjų niekada nekeitė lyties. Dažniausiai lūžis įvyksta tada, kai translyčio gyvenimas ima nebeatrodyti toks geras, kaip anksčiau.
Laimei, daugelis translyčių asmenų, kaip ir aš, sugrįžta į tą lytį, kurią anksčiau turėjo. Pamažu jie atkuria savo prarastą gyvenimą.
Trys vyrai, pasiūlę idėją pakeisti berniukus mergaitėmis ir paversti juos translyčiais – Alfredas Kinsey‘us, Harry‘s Benjaminas ir Johnas Money‘us – buvo pedofilijos propaguotojai. (Daugiau apie šią istoriją žr.: „Sex Change” Surgery: What Bruce Jenner, Diane Sawyer, and You Should Know“.)
Kaimynas buvo teisus dėl vieno dalyko: Skautė prie jo durų iš tiesų buvo berniukas su suknele, taip kaip aš buvau berniukas, kuris manė, kad yra mergaitė.
ŠALTINIS: The Daily Signal
