Ashley Frawley. Kaip „genderistai“ užgrobė ES politiką

Ar transseksualėms „moterims“ turėtų būti leista varžytis moterų sporto šakose? Ar vyras prievartautojas, kuris prisistato moterimi, turėtų būti siunčiamas į moterų kalėjimą? Kas apskritai yra moteris?

Stebina, kaip greitai šis klausimas tapo viešuoju ir politiniu reiškiniu ES ir kitose šalyse. Kai kalbama apie translytiškumą, nėra vietos skirtingoms nuomonėms. Bet koks nesutikimas laikomas „įžeidžiančiu pareiškimu“, už kurį žmonės gėdinami ir šalinami iš viešosios erdvės.

Tildymo ir gėdinimo taktika yra veiksmingas atsakas į nesutikimą. Toli siekiančių lyčių reformų šalininkai dažnai tvirtina, kad jie tiesiog nori sudaryti palankesnes sąlygas tolerancijai, laimei ir autentiškam gyvenimui. Tokia retorika leidžia jiems maskuoti savo politinius pasiūlymus kaip pastangas padaryti visuomenę lygesnę ir teisingesnę. Tikrovė yra kur kas pražūtingesnė. Su lytimi ir seksu susijusių reikšmių pokyčiai turi rimtų pasekmių moterų ir kitų grupių teisėms, taip pat švietimui, sveikatos priežiūrai ir visuomenės požiūriui į vaikus.

Nepaisant gilių pasiūlymų pasekmių, pavyzdžiui, politikos, kuri palengvina lyties keitimą net nepilnamečiams be tėvų sutikimo, palengvina tokių operacijų prieinamumą, keičia kalbą ir kontroliuoja jos vartojimą, į raginimus diskutuoti ir siekti kompromiso buvo reaguojama kaltinimais fanatizmu ir netolerancija.

Su lytimi ir seksu susijusių reikšmių pokyčiai turi rimtų pasekmių moterų ir kitų grupių teisėms.

Dėl šios nelanksčios strategijos daugelis šių reikalavimų nesulaukė visuotinės paramos. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad tuos, kurie galėtų pritarti lyčių „įvairovei“, atstūmė aktyvistų bauginanti taktika. Taip pat yra daug žmonių, kurie nesutinka su pagrindine lyčių ideologijos filosofija ir mano, kad jai ne vieta mūsų politiniame ir socialiniame gyvenime. Šių nesutinkančiųjų širdys ir protai yra būtent ta problema, kurią aktyvistai siekia išspręsti taikydami prievartinę politiką. Kam įtikinėti žmones apie vidinę genderizmo esmę, jei politikos dėka galima tiesiog paskelbti, kad taip yra?

Dėl to lyčių klausimas yra ginčytinas todėl, kad jo esmė nėra leisti žmonėms laisvai gyventi savo asmeninį gyvenimą. Vietoj to aktyvistai nori išrauti tradicines visuomenės vertybes ir primesti jas visuomenei, kurios dauguma atmeta lyčių teoriją. Dėl šios priežasties daugelis aktyvistų naudoja slaptus metodus, kad įgyvendintų savo darbotvarkę ir veiksmingai užgrobtų viešąją politiką. Viešoji nuomonė laikoma ne tuo į ką reikia reaguoti, o kaip kažkas, ką reikia reformuoti, prireikus pasitelkiant įstatymų jėgą. Europos Sąjunga, veikdama neskaidriai ir neatskaitingai, atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant šiuos politikos pokyčius.

Viešoji nuomonė laikoma ne tuo į ką reikia reaguoti, o kaip kažkas, ką reikia reformuoti, prireikus pasitelkiant įstatymų jėgą.

Iš dalies genderistinis judėjimas veiksmingas todėl, kad aktyvistai pasinaudojo jau egzistuojančiais judėjimais, pasinaudodami moterų lygybės teisės aktų ir gėjų teisių populiarumu. Tai ne tik padeda cenzūruoti viešąsias diskusijas – juk kaip bet kuris padorus žmogus gali būti prieš lygybę – bet ir leidžia aktyvistams slapta vykdyti savo politiką.

Pagal šią strategiją, kaip antai lyties tapatybės nustatymas, buvo įtrauktas į plačiau pripažintų klausimų, pavyzdžiui, homoseksualų santuokų, paketą. Europos teismai atliko svarbų vaidmenį formuojant nacionalinius teisės aktus, o advokatų grupės pasinaudojo politinėmis galimybėmis nustatyti darbotvarkę, kol dar nespėjo kilti pasipriešinimas.

Pavyzdžiui, reikalavimų įtraukimas į gėjų teisių darbotvarkę padėjo transseksualų aktyvistams sparčiai įgyvendinti politiką, apie kurią vyko mažai diskusijų ir apie kurią visuomenė mažai žinojo. 2000-ųjų pradžioje daugelis gėjų teisių organizacijų išplėtė savo veiklos sritį, įtraukdamos genederizmą. Šios grupės rado sąjungininkų, ypač Europos teismuose, kad pakeistų įvairių šalių nacionalinius teisės aktus.

Pavyzdžiui, „ILGA Europe“ (Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacija) 1979 m. pradėjo veikti Europos institucijose ir pasinaudojo ES lygių galimybių darbotvarke, siekdama įgyvendinti gėjams ir lesbietėms palankią politiką.

XX a. pradžioje jie išplėtė savo klausimų lauką ir įtraukė lytinę tapatybę. Už Lamanšo sąsiaurio, britų LGBT teisių gynimo grupė „Stonewall“ XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje Europos Teisingumo Teisme iškėlė keletą bylų, kuriose buvo siekiama į galiojančius teisės aktus įtraukti lyties pakeitimo klausimus.

Maltoje Europos LGBT teisių gynimo grupių, tokių kaip TGEU (Transgender Europe), ir nacionalinio lygmens grupių ryšiai pasinaudojo didėjančiu gėjų ir lesbiečių pripažinimu, kad be didesnių diskusijų įvestų su lytine tapatybe susijusius politikos pakeitimus. Todėl Maltos lyčių teisės aktai buvo vieni pažangiausių ankstyvuoju laikotarpiu. Būtent šis toliaregiškas požiūris buvo „įkeltas“ į Europos lygmenį, kurį prižiūrėjo Maltos ministrė Helena Dalli, 2019 m. tapusi Europos Komisijos nare, atsakinga už lygybę. Jai buvo pavesta parengti „lyčių lygybės strategiją“, kurios užuomazgos buvo pasėtos, kai 2013 m. ji įsteigė Maltos LGBTIQ konsultacinę tarybą.

Nors šios pastangos buvo sėkmingos įtraukiant lytinę tapatybę į Europos darbotvarkę, neskaidrūs mūsų politikos formuotojų sprendimų priėmimo procesai kenkia mūsų institucijų teisėtumui ir kelia pavojų, todėl plačioji visuomenė ims priešintis.

Aktyvistai ne tik taikosi į įstatymų leidėjus, bet ir įsiskverbė į mokyklų sistemas per lytinį švietimą ir santykių ugdymą, kad formuotų naujos kartos širdis ir protus. Tačiau bet koks lytinis švietimas jau seniai yra ginčytinas klausimas. Dešimtmečius vyko diskusijos dėl to, kokia turėtų būti mokymo programa ir ar / ir kaip to turėtų būti mokoma. Dėl susirūpinusių tėvų dėmesio šiai temai aktyvistų strategija nepasiteisino. Daugiausia dėl lyčių teorijos įvedimo į pamokas ši darbotvarkė tapo žinoma visuomenei ir daugelyje šalių sukėlė aršų pasipriešinimą.

Daugiausia dėl lyčių teorijos įvedimo į pamokas ši darbotvarkė tapo žinoma visuomenei ir daugelyje šalių sukėlė aršų pasipriešinimą.

Paaiškėjus lyčių politikos pasekmėms, siūlomos reformos, įskaitant tai, kas vadinama „lyčių savivale“, sukėlė moterų grupių, manančių, kad pažeidžiamos jų teisės ir interesai, susirūpinimą. Pavyzdžiui, organizacija „Už moteris“ sulaukė aršaus pasipriešinimo tiek internete, tiek viešuose mitinguose. Jos įkūrėjai Kellie-Jay Keen-Minshull (taip pat žinomai kaip Posie Parker) uždrausta dalyvauti įvairiose socialinės žiniasklaidos platformose. Ji net buvo apipilta pomidorų sultimis per planuotą viešą kalbėjimo renginį Naujojoje Zelandijoje, o kontrdemonstracijos peraugo į smurtą. Per mitingus demonstruoti plakatai ir kalbos, kuriose raginama „suduoti smūgį TERF’ui“ ir net „apginkluoti translyčius vaikus“, atskleidžia, kokie karšti tapo šie savotiški „debatai“.

Tai, kad aktyvistai ėmėsi to, ką sociologas Josephas Gusfieldas pavadino prievartine reforma, puikiai atitinka ES požiūrį į politikos formavimą. Šiandien „Europos vertybes“ iš viršaus į apačią nustato ir primeta elitas, kuris įtariai vertina „pažangiosios visuomenės“ gebėjimą būti pakankamai „pažangia“.

Konfliktuose dėl vertybių galimi trys rezultatai: konsensusas, derybos arba kova dėl valdžios. Kaip pažymėta šiame straipsnyje, aktyvistai pasirinko pastarąjį variantą, naudodamiesi atvira galia, kad prastumtų savo darbotvarkę. Nors taikant šį metodą pavyko pasiekti politinių pokyčių, jis turi ir savo spąstų. Bandymas apeiti diskusijas ir primesti norimus rezultatus taikant jėgos taktiką vargu ar ilgainiui bus sėkmingas. Be to, jis nepadeda sukurti geros politikos tokiose labai sudėtingose visuomenėse kaip mūsų, kuriose yra daug prieštaringų vertybių ir grupių.

Šiame konflikte kyla esminių įtampų, iš kurių ne mažiau svarbi yra kova už tradicijos, kuri suteikia žmonių gyvenimui prasmę ir kryptį, išsaugojimą. Konservatoriai Vakaruose labai brangina laisvę, tradicinę moralę, mūsų institucijų teisėtumą ir pačią Vakarų kultūros bei visuomenės struktūrą. Šioms vertybėms šiandien gresia pavojus dėl politinio teisėtumo erozijos, kurią skatina radikalūs aktyvistai, o mūsų įstatymų leidėjai ir teismai sudaro tam sąlygas. Konservatoriai turi aktyviai įsitraukti, kad pasipriešintų gender lobistų vykdomam institucijų užvaldymui ir sugrąžintų laisvę bei demokratiją Europai.

laikmetis.lt