Toks klausimas kyla susipažinus su „Lietuvos sezonu Prancūzijoje“ paskelbta programa. Istorikas M. Vyšniauskas straipsnyje pateikia išsamią apžvalgą, ką šio prestižinio renginio metu prieš keletą metų pasirinko demonstruoti tokios šalys kaip Lenkija, Uzbekistanas ar Egiptas. Suprantama, Egiptas eksponavo kuo labiausiai didžiuojasi, faraonų ir piramidžių laikus menančius kūrinius. Lenkija surengė milžinišką parodą, kurioje pristatė 120 drobių, vaizduojančių Lenkijos istoriją ir meno pagalba įtvirtino savo kaip „vienintelės“ ATR paveldėtojos statusą. Uzbekistanas atvežęs auksu tviskančius ir Timūridų imperijos laikus menančius eksponatus, akcentavo nesantis tik eilinis po-sovietinis kraštas, bet valstybė, kurios kultūra senesnė už visą Europą. Po renginių ciklo turizmas šiose šalyse išgyveno ženklų pakilimą.
Tuo tarpu Lietuva pristatys šiuolaikinę šalies kultūrą. Kaip teigiama projekto vykdytojo Lietuvos kultūros instituto puslapyje pateiktoje informacijoje, sezoną vienijanti idėja yra „Kitas tas pats“, kultūrinė programa išskleidžiama per šias temas: globali kaimynystė, įgalinta tapatybė, išlaisvinta vaizduotė. Temų anotacija kviečia suabejoti skirtumų tarp tautų, kultūrų ir civilizacijų pagrįstumu ir mąstyti apie pasaulio ateitį matant save kaip vienos tapatybės – žmonijos dalimi. Primena žmonijos poveikį klimatui ir kviečia polilogui migracijos ir judėjimo be sienų ir ribų tema, siūlo apmąstyti diskriminacijos, pokolinijinio, LGBTQ, lyčių vaidmens, ateities ekologijų ir kitus rakursus ir t. t.
Neabejoju, jog tokia vizija tiktų šiuolaikinio meno rėmuose vykstančiam tarptautiniam projektui, remiamam kairiosios pasaulėžiūros fondų. Tačiau tai nėra tik šių dienų menui skirtas teminis renginių ciklas. Kaip ir Lietuva nėra politiniame žemėlapyje tik nuo XX a. Tad klausimas, kodėl Lietuvos kultūrai ir menui pristatyti buvo pasirinktas toks siauras laiko tarpas?
„Lietuvos sezonas Prancūzijoje“ buvo galimybė pristatyti Lietuvą pačiame plačiausiame laiko rėžyje, išskleidus jį tiek laike, tiek erdvėje į gylį ir į plotį. Tuo kuo didžiuojamės, tuo kaip norime, jog mus matytų, su visa ilgamete mūsų valstybės istorija, su nepertraukiamomis kovomis už nepriklausomybę gyvenant kryžkelėje tarp rytų ir vakarų. Primenant Europai, kad jos rytuose buvo valstybė nuo jūros iki jūros. LDK, o vėliau ATR ilgus amžius buvo skydas, stabdęs priešų ordas iš rytų. LDK bei ATR istorija ir kultūrinė erdvė, architektūra, dailė ir bažnytinis menas… Kodėl visai tai nedemonstruojama Paryžiuje? Kodėl atiduodame savo kultūrinį palikimą vienasmeniškam Lenkijos didžiavimuisi? Kodėl Prancūzijoje nesipuikuojame Radvilų ir kitų giminių kolekcijomis? Prieš porą metų sugebėta surengti Radvilų meno lobių parodą Lietuvoje. Būtų buvusi gera proga surinkti į vieną vietą ir kitų garsių Lietuvos giminių meno kūrinius išsibarsčiusius po įvairias šalis į vieną parodą Europos centre. O vėliau dalį jos atvežti ir į Lietuvą.
„Lietuva yra šalis, kuri nesididžiuoja savo istorija ir bando ją nuslėpti arba išdalinti. O juk „Lietuvos sezonas Prancūzijoje“ galėjo virsti mūsų šalies istorinio, kultūrinio, turistinio bei politinio įvaizdžio ženklu. Bet greičiausiai LDK istoriją Prancūzijoje pristatys Baltarusija, o mūsų akademikai tik paplos“, – pastebi istorikas Marius Vyšniauskas.
Deja, taip. Nebuvo siekiama principingai parodyti Lietuvą kaip neatsiejamą Europos dalį, ištisus amžius stovėjusią viso regiono saugumo sargyboje, pristatyti įspūdingiausių mūsų meno kūrinių ar intelektualios minties (pvz. Kazimieras Semenavičius „Didysis artilerijos menas“ – beveik 200 metų tai buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje) bei Bažnytinio lobyno (Šiluvoje fiksuotas pirmas Europoje Šv. Mergelės Marijos apsireiškimas – turėjome puikią galimybę pareklamuoti piligriminį turizmą Lietuvoje).
Suprantama, jog tokiems projektams įgyvendinti reikalingas valstybinis mąstymas, suvokimas kas yra visapusiškas valstybės įvaizdis, valstybinis užsakymas ir geras finansavimas. Norisi tikėti, jog kada nors visa tai bus ir galėsime didžiuotis tuo, kaip save pristatome kitiems.
Bravo Asta, atkreipi dėmesį į dvasinį mūsų skurdą. Dygisi mat šiuolaikiniai menininkaii visko kas tautiška, lietuviška. Nežino ir nekenčia istorijos. Negerbtini jiems Lietuvos didvyriai. Kam skiriamos Nacionalines premijos? Juk galima sutepliotas rankas nusišluostyti į trispalvę, Nenustebčiau jeigu ir kojas būtų nusivalęs. Juk normalu surengti kokį lėkštą performansą. bažnyčioje ar viešai iškolioti miesto merą. Apšaukti antisemitu žmogų pabandžiusį priminti, kad dalis tardytojų buvo ir žydai. Kokie jie buvo žiaurūs. Ir tt. Juk tai daro strategijos Lietuva 2050 kūrėjų bendraminčiai, mokyti tačiau neišsilavinę žmonės, sėdmaišininkai, Vilniaus burbulo jupiai, o gal tiesiog mankurtai, ką čia vynioti į vatą.
„Lietuva yra šalis, kuri nesididžiuoja savo istorija ir bando ją nuslėpti arba išdalinti.“ Ne Lietuva nesididžiuoja, o tik tie, kuriuos paskyrė ją atstovauti (o kas tuos paskyrė?). Labai stebiuosi, kad vamzdžio neparodys į prancūzams. Kodėl? Juk už jį 2015 m. suteikta Nacionalinė premija! O Lukiškių aikštėje lapričio 23 d. planuotas „Bomžpakių festivalis“ (pusiau rusiškas šlykštus pavadinimas buvo pakeistas pilnai anglišku „BumNoodlesFest“, jes, jes, okei, veri gud, vai not?) ar ne Menas? Baisus laikas.
Labai teisingas ir puikus straipsnis.
„kultūrinė programa išskleidžiama per šias temas: globali kaimynystė, įgalinta tapatybė, išlaisvinta vaizduotė“
O šituos sakinius parodos rengėjams tikriausiai ChatGPT surašė.
kokie nors timūridai Uzbekijoje ant neįsivaizduojamų pavergtų žmonių kančių i r kaukolių piramidžių sukūrė pasigėrėtiną, auksu žibančią kultūrą, paliko stulbinačius artefaktus – ir ką gi? Mums gėda kad neturime ko iš to laiko priešpastatyti, konkuruojančio aukso tviskėjimu. I r, kadangi gėda, bandome kažkuo gėdą pridengti, tik ne audimais iš tautinių skrynių, kurių jau irgi gėda,o moderniškai orientuoto lietuviško meno koncepcija.
moderniškai orientuoto lietuviško meno koncepcija – 2 žodžiai lietuviški, 3 – ne…
kiek Vilniuje snobelių – durnelių !
(tipiniai liberastinis jaunimas)
iš kur tie „kūrybiški” ?
iš komunistinės nomenklatūros
….xolopais esame mes gime,xolopais norime ir but……
Esate teisi .Kovo 11-osios Lietuvą užvaldė pareigūnai ,politikai nesugebantys valstybiškai mąstyti ir neturintys tvirto lietuviško tautinio stuburo. Stebina daugelio intelektualų,ypač akademiniuose sluoksniuose, abejingumą lietuviškai kultūrai,kalbai.lietuvių etnokultūrai. Tad,kas nutiko šiuometinei Lietuvai,kad ją užplūdo liberalmarksistinis virusas?
Ir politikai ir elitas gerbė „pabudusią” lietuvių tautą iki 1992 metų Seimo rinkimų . Nusprendę „pamokyti” Landsbergį lietuviai nieko negavo (i r negalėjo gauti) iš rinkimų nugalėtojų, bet prarado Sąjūdžio mėnesiais trumpam atgautą tautinį orumą. Kuo iš karto ėmė nudoti atsigavę seni ir užgimę nauji sukčiai. O lietuviai, patriotiškai nusivylę gražios mūsų tarybų Lietuvos griovėjais, tuojau pat nusivylė ir žadėjusiais Landsbergio klaidų ištaisymą. Ir tauta nuo tada gyvena patempusi lūpą ir laiko juos visus „vienodais”. Ir niekas nedrįsta su teisuoliška (i r sukomunistėjusia) tauta dėl to ginčytis. Kurgi, juk Seimų rinkėjai mirtinai užsigaus pavadinti runkeliais
Jei lietuvis intelektualas (!) yra abejingas lietuvybei, tai jis yra ne joks intelektualas, o tik beveidis kosmopolitas.