Sezoninė, bet nuo to ne mažiau aktuali tema – Helovynas ir ypač jo šventimas ugdymo įstaigose. Viena, kai rengiami vieši teminiai vakarėliai pilnamečiams, atidaromi teminiai Helovyno / siaubo parkai, kurių lankymas su vaikais tampa jų tėvų atsakomybe. Visai kas kita yra mūsų kultūrai svetimo Helovyno privalomas šventimas ugdymo įstaigose. Privalomas, nes kai kuriose įstaigose šventimas tapęs visuotiniu – persirengę beveik visi mokiniai ir dalis mokytojų, išpuoštos klasės ir tematikai skirti skanėstai, baisiausios kaukės rinkimai ir pan. Tai, kad Helovyno diena jau keli metai sutampa su mokinių atostogomis, šventės propaguotojams mokyklų administracijoje tai netrukdo šventimui skirti kitą datą.
Pamažėle per porą metų iš keleto ugdymo įstaigose aptinkamų Helovyno atributų (pvz. akies formos guminukų ar išpjaustytų moliūgų) ši atvežtinė šventė tapo viena svarbiausių dienų mokyklos gyvenime. Kodėl taip sakau? Taip liudija turimi pavyzdžiai. Turiu 2 mokyklinio amžiaus dukras, kurios visus metus ruošiasi šiam renginiui, masto apie karnavalo personažo pasirinkimą, ieško aprangos, planuoja derančią veido dailę. Šiandien mažoji grįžo nusipirkusi porą tūbelių dirbtinio kraujo. Į klausimą ar tikrai to reikia, atsakė, kad tikrai taip, o vienų jų mokyklos pirmokėlių klasės duris jau kuris laikas „puošia“ šikšnosparnių figūros. T. y. dar tik spalio vidurys, bet mokykla jau ruošiasi.
Pernai į mano užklausimą, kodėl ugdymo įstaigoje aktyviai skatinama ši šventė, buvo atsakyta, kad dalis mokinių ją švenčia savo šeimose. Kyla klausimas, kodėl šiuo atveju diskriminuojamos šeimos tų, kuriems šis reiškinys kertasi su jų pasaulėjauta?
Atkreipsiu dėmesį, kad darbo imigracija Lietuvoje yra ženkliai padidėjusi, vien atvykėlių iš Azijos šalių padaugėjo 14 kartų. Kuomet atvykėliai atsiveš savo šeimas ir vaikus leis į valstybines ugdymo įstaigas, galimų švęsti švenčių spektras ženkliai išsiplės. Norisi paklausti, ar ugdymo įstaigos taip pat aktyviai imsis mokyklose proteguoti ir kitas mums kultūriškai tolimas šventines tradicijas? Vokietijoje jau nuskambėjo atvejai, kuomet klasėje esant keliems musulmonams, visi klasiokai buvo paprašyti laikytis Ramadano taisyklių. Lietuvoje tai kol kas skamba kaip visiška utopija, tačiau dalis ugdymo įstaigų demonstruojasi neturinčios stuburo ir supratimo kas yra tautinio tapatumo dalykai ir kodėl jie turi būti stiprinami, o ne įdieginėjamos svetimybės.
Jau keli metai kaip Etninės kultūros globos taryba imasi proaktyvios veiklos ir kviečia šalies ir savivaldybių institucijas, kultūros, švietimo ir socialines įstaigas, bendruomenes, taip pat šeimas ne švęsti lietuviams svetimo Helovyno, o tarti NE siaubo, žiaurumo ir smurto vaizdiniams, kurie plačiai skleidžiami Helovyno metu. Vietoj to, šiuo tamsiu metų laiku siūloma skleisti šviesą – ne tik uždegant žvakeles ant kapų, bet ir skleidžiant gerumą kasdienybėje bei puoselėti senuosius lietuviškus bendruomeniškus papročius, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius.
Tad tėvams, kurie nenori, kad mokyklose jų vaikai tiesiogine prasme būtų pripratinti prie sukomercinto ir mums svetimo reiškinio, siūlau taip pat proaktyviai mokyklų administracijoms, klasės vadovams ir visam mokytojų kolektyvui nusiųsti Etninės kultūros globos tarybos parengtą raštą, kuro nuoroda patalpinta organizacijos svetainėje. Nuorodą į sutrumpintą versiją ir patį raštą rasite ČIA.
Kyla klausimas, o kodėl mokyklose apskritai turi būti kažkas švenčiama? Mokyklose reikia mokytis, o ne kažkokias modernizuotas pionierių sueigas rengti.
Ar Katut-Ė už lietuvišką Lietuvą?
Kodėl ištekėjusios moteriškės nori nuslėpti, kad jos ištekėjusios, galėčiau labai nesunkiai atspėti.
Jeigu Lietuvos bažnyčia tyli, neprieštarauja, reiškia VISKAS Lietuvoje gerai. Dėl VISKO tyli bažnyčia.