Pastojusiai 11, apvaisinusiam 16 metų. Ginekologės teigimu – kaltas žinių apie apsisaugojimą trūkumas. Gyvenimo įgūdžių programos lytiškumo dalies gerbėjai šūkauja – matot, kokia reikalinga minėta programa. Ir naudosis šia istorija, kaip buvo pasinaudota išskirtine narkomanų nužudyto Matuko istorija prastumti visoms šeimoms taikytiną kontraversiškai vertinamą vaiko apsaugos reformą.
Šis atvejis panašus – besilaukianti paauglė yra iš soc. sudėtingos aplinkos. Būtent tokioje aplinkoje vaikai sulaukia mažiau tėvų dėmesio, mato besikeičiančius motinos sugyventinius, alkoholio vartojimą ir pan. Šio atvejo ankstyvi lytiniai santykiai ryškiai signalizuoja apie socialinio pobūdžio problemas jauno asmens gyvenime. Tuo pačiu ir pačioje visuomenėje per mažai kalbama apie dorą, susilaikymą iki pasiekiamas brandesnis amžius, meilę ir savęs saugojimą kol tikrai rasi savo žmogų, apie atsakomybės jausmą ir valią suvaldyti savo geismus. Būtent toks turinys ir buvo senojoje SLURŠ programoje, kurios siekis buvo ugdyti brandžią ir valingą asmenybę.
Tuo tarpu naujojoje Gyvenimo įgūdžių programoje, kuri nukreipta į saugų seksą, pagrindas yra abejų asmenų sutikimas ir kontracepcija, turinti užtikrinti apsaugą nuo lytiniu keliu plintančių ligų ir nėštumo.
Ar išties galime ramiai sakyti, jog kontracepcijos naudojimas būtų buvęs panacėja šioje situacijoje? Ar neturėtume kalbėti apie tai, kad nepilnamečiams dar tikrai ne laikas pasiduoti aistroms. Ginekologė išsakė profesinę repliką, bet ar tai neskamba kaip vertybiškai pernelyg neutrali pozicija?
Prieš pora dienų LRT publikavo Jeilio universiteto soc. mokslų tyrėjos M. Verner, studijuojančios Klimato kaitos komunikaciją (!) straipsnį apie tai, kokios neefektyvios yra susilaikymu nuo ankstyvų lytinių santykių programos. Ponia Verner kažkodėl pasirinko remtis keliomis lokaliomis studijomis, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie ne per seniausiai atliktą didelės apimties tyrimą, kuris vertino tiek susilaikymu, tiek ir „saugaus sekso“ paradigma grįstas programas, taikytas JAV ir kitose šalyse ir nustatė, kad geresnius rezultatus parodė būtent pirmosios.
Didesnės dalies tyrimų rezultatai parodė, jog „saugaus sekso“ programos nesumažino ar net padidino paauglių nėštumą; nepadidino arba sumažino prezervatyvų naudojimą; nepadidino susilaikymo atvejų; padidino rizikingo seksualinio elgesio atvejų; iki programos jau buvusių lytiškai aktyvių paauglių aktyvumas po programos dar labiau padidėjo; padidėjo seksualinių partnerių skaičius; padidėjo oralinio sekso atvejų, o prezervatyvų naudojimas tokio sekso metu – sumažėjo ir t. t.
Taigi didelė dalis lytinio švietimo programų padidino rizikingo lytinio elgesio tikimybę, o štai susilaikymu grįstos programos pasiekė geresnius rezultatus siekiant padėti paaugliams išvengti rizikingo lytinio elgesio (Ericksen, Weed, 2019).*
M. Verner taip pat teigia, jog „paauglių seksualinį ugdymą grįsti tik valios susilaikyti principu yra tiesiog neatsakinga ir neapdairu“. Pilnai pritariu. Autorės nuomone, „jauni, bręstantys ir smalsūs žmonės turi teisę į įvairiapusį lytinį švietimą, kuriame būtų kalbama ne tik apie susilaikymą, bet ir apie asmens ribas, kontracepciją, lytiškai plintančias ligas“. Ir vėl sutinku su išsakyta nuomone. Vienas esminis pastebėjimas. Autorei gal bus naujiena, bet lietuviškos susilaikymu grįstos programos paaugliams pristato kontracepciją. Dar daugiau, pateikiami ne tik jos privalumai, bet ir minusai – poveikio ribotumas, kylančios rizikos ir šalutiniai poveikiai. Kalbama ir apie netinkamo elgesio atpažinimą ir gebėjimą pasakyti ne, apie lytiškai plintančias ligas ir pan.
Visgi tokių programų tikslas yra brandžios asmenybės ugdymas. Būtent tokio ugdymo, o ne informacijos apie technines priemones reikia, kad mūsų vaikai neskubėtų kuo greičiau praverti duris į suaugusiųjų pasaulį, už slenksčio palikdami nekaltą vaikystę.
* Plačiau rašiau straipsnyje ČIA.
