Vaidotas Vaičaitis
Turbūt ne vienam skaitytojui jau atsibodo beveik kasmet pasikartojančios diskusijos apie Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Pirmininko teisinį konstitucinį statusą. Tačiau dažniausiai šiose diskusijose vyrauja ne argumentai, o emocijos, dėl to labai sunku susikalbėti. Tam tikruose visuomenės sluoksniuose vis iškyla iniciatyva Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko postą prilyginti Lietuvos valstybės vadovo statusui (su visomis iš to išplaukiančiomis privilegijomis), tuo tarpu iš kitos pusės atsiranda ir tokių asmenų, kurie tam prieštarauja. Reikia pripažinti, kad dėl šio klausimo visiškai atsiriboti nuo emocijų trukdo tai, jog jį sunku atsieti nuo mūsų požiūrio į sovietinę okupaciją ir po to sekusių Nepriklausomybės atkūrimo įvykių, kuriuos nuo pat 1990-ųjų lydėjo dalinis mūsų visuomenės susiskaldymas į vadinamuosius landsbergininkus ir brazauskininkus. Visgi pamėginkime apie minėtą statusą pamąstyti kiek įmanoma racionaliau, atsiribojant nuo visų politinių preferencijų.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statuso klausimą iš dalies (Prezidento valstybinės pensijos kontekste) nagrinėjo ir Lietuvos Konstitucinis Teismas, kai 2002 metų birželio 19 d. nutarime nusprendė, jog tuomet galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo nuostata, pagal kurią Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui galėjo būti mokama Respublikos Prezidento įstatyme numatyta Prezidento valstybinė pensija – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes, pasak Teismo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės (egzistavusios 1990–1992 metais, t. y. iki 1992 m. Konstitucijos priėmimo) statusas negali būti prilygintas Lietuvos Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui. Juolab kad, pasak Teismo, Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (1990–1992 m.) apskritai nebuvo numatytas valstybės vadovo institutas. Tiesa, Konstitucinis Teismas šiame nutarime nemotyvavo, kokiais įgaliojimais šios dvi pareigybės skiriasi.
Ar gali valstybė egzistuoti be valstybės vadovo?
Šioje diskusijoje dažnai girdimas argumentas, kad, nepaisant 1990 m. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (LPĮ) tylos apie valstybės vadovo pareigybę, visgi jokia valstybė negali egzistuoti be valstybės vadovo, o toks 1990–1992 metais Lietuvoje buvo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Istoriškai žiūrint, Europos monarchinėje tradicijoje valstybės vadovo (galvos) pareigos paprastai buvo siejamos su monarchu. Senovės Romos respublikos laikais bei nuo XVIII a. pabaigos susikūrusios Europos respublikos taip pat turėjo valstybės vadovo institutą, nors nebūtinai šis institutas visuomet buvo vienasmenis pareigūnas, t. y. valstybės vadovo funkcijas galėjo vykdyti ir kolegialus organas, pvz., prezidiumas, direktorija, konsulai, senatas ir pan. Įdomu yra tai, jog, pvz., 1787 m. JAV Konstitucijoje taip pat nėra numatytas valstybės vadovo pareigybės institutas. Visgi net ir tose valstybėse, kurių konstitucijos nenumato valstybės vadovo pareigybės, kuri nors institucija (vienasmenė ar kolegiali) de facto tas funkcijas vykdo. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose valstybės vadovo funkcijas vykdo JAV Prezidentas, o Didžiojoje Britanijoje – monarchas ir/ar Ministras Pirmininkas.
Kaip matysime vėliau, 1990–1992 metais Lietuvoje valstybės vadovo funkcijų vykdymas buvo priskirtas visų pirma vienasmeniam pareigūnui – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui. Tiesa, jis valstybės vadovo funkcijas vykdė kartu su kolegialia institucija – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumu (be Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, į jo sudėtį įėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius ir Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkai), kuris taip pat turėjo kai kurias paprastai valstybės vadovui priskiriamas funkcijas: teisę sušaukti Aukščiausiosios Tarybos pirmąją sesiją po parlamento rinkimų, priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, Lietuvos Respublikos apdovanojimų teikimo ir malonės nuteistiesiems teikimo, taip pat – dėl Lietuvos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse skyrimo ir atšaukimo ir kt.
Ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė gali būti prilyginta valstybės vadovo statusui?
Atsakant į šį klausimą, manau, galima remtis tik jau minėtu 1990 m. Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, kuris ir numatė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybę ir kuriame tikrai nebuvo įtvirtintas valstybės vadovo pareigybės institutas. Tačiau LPĮ buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose. Taip pat čia buvo numatyta, jog įstatymai yra skelbiami (promulguojami) būtent Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, be to, jame buvo įtvirtintos ir kitos šio aukščiausiojo pareigūno funkcijos, t. y. tai, kad jis pateikia Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų, veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, taip pat tai, kad jis (vykdydamas savo pareigas) leidžia potvarkius. Pagaliau svarbu, ir tai, jog LPĮ numatė, kad, Aukščiausiajai Tarybai skiriant premjerą, būtent Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas turėjo teisę parinkti Ministro Pirmininko kandidatūrą.
Kaip matome iš šių funkcijų (valstybės atstovavimas tarptautiniuose santykiuose, metinių pranešimų skaitymas parlamente, teisė inicijuoti ir promulguoti įstatymus, teisė leisti poįstatyminius aktus bei dalyvauti formuojant Vyriausybę bei skiriant kitus aukštus valstybės pareigūnus), Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo vykdė svarbiausias valstybės vadovo funkcijas (visų pirma susijusias su atstovavimu valstybei), nors jo įgaliojimų apimtis ir buvo siauresnė už Respublikos Prezidento įgaliojimus pagal 1992 m. LR Konstituciją. Beje, ypatingam šio pareigūno statusui galima priskirti ir tai, kad būtent jis pasirašė ir paskelbė 1992 m. LR Konstituciją. Tuo tarpu kitas valstybės vadovo funkcijas vykdė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Tiesa, dabartinių Lietuvos Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, įgaliojimų platesnę (nei 1990 m. LPĮ priskiria Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir Prezidiumui) apimtį lemia ir tai, jog 1992 m. LR Konstitucija iki tol Lietuvoje egzistavusiai parlamentinės respublikos valdymo formai suteikė nemažai pusiau prezidentinės valdymo formos bruožų.
Visgi galėtume paklausti, kodėl gi LPĮ ekspicitiškai neįvardijo valstybės vadovo pareigybės? Manyčiau, kad taip buvo dėl to, jog pats Laikinasis Pagrindinis Įstatymas 1990 m. kovo 11 dieną buvo priimtas – tiesiog iš 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos teksto pašalinus sovietines nuostatas (ir papildžius jį keliomis naujomis nuostatomis). Kaip žinoma, 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijoje nebuvo ir negalėjo būti numatytas „valstybės vadovo“ institutas tiek dėl to, kad Lietuva buvo okupuota, tiek dėl to, jog sovietinėje tikrovėje faktiškas valstybės vadovo funkcijas vykdė…
Daugiau skaitykite ČIA
Komentaro autorius – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Ateitininkų federacijos pirmininkas.
