Labai gerai atsimenu tą dieną. Nors jos rengėjams ir dalyviams buvo papilta daug pamazgų ir jomis taškomasi iki šiol, tai buvo viena šviesiausių dienų nepriklausomoje Lietuvoje. 2021 metų gegužės 15-oji, kai iš visų pasviečių ratuoti lietuviai su vaikais ir anūkais skubėjo į sostinės Vingio parką. Taikūs, bet ryžtingi: šeima yra svarbiausia, ji – Lietuvos ateitis.
Didžiajame šeimų marše galėjai pajusti Sąjūdžio dvasią: žmogus prie žmogaus ir visi – vienu alsavimu. Tąkart nuskambėjo ir muzikanto Romo Dambrausko daina „Kelkis, Lietuva!”, tapusi Šeimų maršo himnu. Deja, šiandien ji skamba vis rečiau. Deja, ir žmones sušaukti kokiam nors tikslui šiandien tampa vis sunkiau. Kas nutiko, kodėl?
Dainininkas Romas DAMBRAUSKAS atsako į „Respublikos” žurnalistės Danutės Šepetytės klausimus.
– Prieš metus „Respublikai” kalbėjote savo namų kieme Mažeikiuose nuleidęs trylika metų plevėsavusią Trispalvę. Žadėjot iškelti ją tuomet, kai gyvenimas vėl grįš į normalias vėžes ir baigsis Lietuvos okupacija. Galbūt šiandien ji vėl plazda vėjyje?
– Vėl išsikėliau vėliavą tik tada, kai krito žmones žeminantis „g.pasas”. Tada tikrai pajutau, kad šis trispalvis simbolis mano kieme labai reikalingas. Tapo šviesiau ir smagiau praverti duris ar grįžti namo iš kelionės. Šios valdžios juodas palikimas yra labai didelis. Jis rėžia akis tiems, kas dar sugeba kažką matyti, jausti ir atpažinti.
Mes neturime to pamiršti, privalom kartkartėmis vienas kitam priminti šitą „išrinktųjų kelią gerovės link”. Prezidentas teisus: kuriame gerovės valstybę, tik ne visiems, greičiausiai tik jiems. Kai šita „šaika” baigs savo kadenciją, daug darbo turės teisėsauga, istorikai ir psichiatrai. Lauksim…
– Iš tiesų, žmonėms sunku pamiršti išgyvenimus, kai jie buvo verčiami skiepytis, rūšiuojami „galimybių pasais”, sekami, guodžiami sentencijų esą „geri vaikai tėvų nelanko”; sunku pamiršti epitetus, kuriais jie buvo ir tebėra plakami („antivakseriai”, „plokščiažemininkai”, visuomenės kenkėjai ir panašiai). Kaip, jūsų manymu, šitą puolimą vykdžiusi ir skatinusi valdžia turėtų pasielgti nukentėjusių piliečių atžvilgiu?
– Pirmiausia – pripažinimas savo klystkelių, vieša atgaila Tautai ir gobšumo sunaikinimas savyje. Po to jie gali kreiptis kad ir į mane, ir aš jiems parašysiu maldą, kurią turės išmokti mintinai ir giedoti viešai ilgus metus. O kol aš rašysiu jiems maldelę, laikinai tegul dainuoja mano „Kelkis, Lietuva”. Tai ir būtų pirmas vaistas nuo jų pasiutligės.
– Dar iki pandemijos viename interviu atviravote: „Gyvenu Mažeikiuose su žmona ir kate. Nieko netrūksta, turiu mažą įrašų studiją, namą, porą mašinų. Daugiau nieko žmogui ir nereikia, norint toliau sėkmingai dirbti”… Nors užmuškit, netikiu, kad jums nieko netrūksta…
– Nuo tų mano žodžių tikrai nemažai vandens nutekėjo. Šiandien man trūksta ne buities, ne patogios kasdienybės, ne komforto,- mūsų gyvenime vis labiau pasigendu tikrumo, tiesos, atvirumo ir realybės. Man labai nepatogu ir liūdna gyventi pasaulyje, kuris kasdien pildosi vis didesne prieštaros ir apgaulės doze. Nesvarumo būsena jaučiasi kiekviename žingsnyje, meluojama žiūrint tiesiai į akis, iš ekrano ar per storas tamsias linzes. Ankščiau dar būdavo nepatogu pasakyti žmogui, „tu meluoji”, dabar tie žodžiai jau beverčiai. Meluoti tapo madinga, vaikščioti žemyn galva – normalu, būti tiesiog idiotu – šiuolaikiška ir smagu.
– Klausantis dainos „Kelkis, Lietuva!” kyla panašus jausmas kaip žiūrint į kylančią Trispalvę. Gal ką būsiu praleidusi, tačiau man neteko skaityti apie jos radimosi istoriją. Kokios aplinkybės suponavo jos „užtaisą”, atsiradimą? Matote Lietuvą parklupdytą?
– Turbūt visa tai, ką išsakiau ką tik. Sakau Lietuvai „kelkis” ne todėl, kad ji klūpo. Jei ji klūpotų, ji nemiegotų, laikytų kažkokią pusiausvyrą, veiktų savisaugos instinktai… Lietuva – tai mūsų žmonės, Tauta, ir niekada šios sąvokos manyje neišsiskirs. Tai vientisas organizmas, reikalaujantis pagarbos, santarvės ir vienybės šiame vis kreivėjančių veidrodžių pasaulyje.
Keliamės ir bundame ne tik mes, kitose šalyse tie procesai jau labai aktyvūs, tūkstantiniai, milijoniniai. O mes dar tik žiovaujam ir rąžomės, bandydami išsigelbėti tyliai snausdami. Nepavyks… Per mus, tokius naivius lengvatikius, lengvai buldozeriu pereis bet koks režimas.
– Tačiau kodėl pastaraisiais metais net kvietimas protestuoti prieš nežmoniškas energijos (elektros) kainas nesulaukia atgarsio? Kodėl toks skystas pasirodė mitingas Katedros aikštėje spalio 22 dieną? Juo daugiau valdžios diktato, juo mažesnis pasipriešinimas? Kuo tai paaiškintumėte?
– Nežinau. Daug apie tai mąstau ir aiškaus atsakymo kol kas visgi nerandu. Gal pagrindinė priežastis – abejingumas sau, savo ateičiai ir savo kraštui. Tingus nenoras pajudėti ir bent jau parodyti nors patį mažiausią protesto veiksmą. „Ką aš vienas galiu?”- sušnibždėjo trys milijonai lietuvių. Mums trūksta ne tik vienybės, bet ir nuojautos, kur mes atsidursime taip kantriai tylėdami, taip paklusniai ir nuolankiai šliauždami šiuo mums brėžiamu keliu.
– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad vietoje bundančios Tautos, turime rezignuojančią ir vis labiau valdančiųjų hipnozei pasiduodančią minią?
-Tai gal kuriam lopšinę Tautai?.. Bet po to turbūt beliktų tiems, kas atsparus miegui, Lietuvoj išjungus šviesą, tyliai išsiskirstyti į visas puses kokiam šimtmečiui, nedrumsčiant saldžių paklusnumo sapnų. Ką rastume sugrįžę? Svajonių ir gerovės šalį ar tylinčius vergus?.. Jeigu žmogus nenori ir negali ginti savęs, savo artimo, savo teisių ir orumo, tai jo likimas aiškus.
– O galbūt tai reiškia, kad valdžios ir piliečių antagonizmas perėjo į kitą, priešininkų sekinimo, anot jūsų, fazę? Kieno padėtis šiuo atžvilgiu yra palankesnė išlaukti?
– Rimtai svarstant, aš nesu niekam priešininkas. Tik noriu, kad man neknistų proto visokie persivertėliai ir neaiškintų, kad juoda yra balta, kad privalau tikėti nemokslu ir garbinti velnius… Aš lieku prie savo tiesos, savo šaknų, ilgamečių įpročių ir savo tikėjimo. Duodu kelią ir jiems: gyvenkit savo mistikoje, tik kažin, ar ilgai tversit…
– Berods 2021 metų rudens mitingą Katedros aikštėje pavadinote paskutiniu ir tyliu Lietuvos šeimų sąjūdžio lėktuvėlio skrydžiu, palikusiu baltą juostą danguje. Kodėl? Kodėl nuo tada jūs pats irgi pasitraukėte nuo aktyvesnio visuomeninio judėjimo?
– Šios organizacijos agoniją dar stebėjome spalio mitinge. Prieš tai teko bendrauti su jos lyderiais ir labai gaila, kad jų žodžiai taip stipriai skiriasi nuo veiksmų. Šiandien kalba viena, rytoj galvoja kita, poryt daro trečia. Tačiau pastebėjau, kad vienintelis stabiliausias faktorius visgi išlieka nepakitęs – jų karūnų blizgesys.
– Kiek jums kainavo patriotizmas, laisvo žmogaus laikysena vadovautis ne Dulkio, ne Šimonytės, ne Landsbergio ir t.t. ir pan., o savo galva? Kaip pasikeitė santykiai su koncertų organizatoriais, kiek draugų, kolegų persimetė į „patogesnę” pusę? Ar nebuvot raginamas, kaip sovietų laikais, išsižadėti savo įsitikinimų, kažką pasmerkti (na, bent jau koncertuojančius Naisių fesitivalyje)?
– Manau, kad niekam net minties nekyla kalbinti mane dėl „apsivertimo”. Aš jau seniai nesu pastumdomas ir tuo labai džiaugiuosi. Nesu aš patriotas, gal daugiau pilietiškas ir turiu tvirtas savo gyvenimo nuostatas. Nieko ypatingo neįvyko ir su mano draugais ar kolegomis. Nebent tik keletas iš jų visgi neišlaikė šio egzamino. Mums gi visiems duotos tokio pat dydžio smegenys, panašios širdys, jausmai, tokios pat akys… Belieka tik tobulai išmokti naudotis šiais įrankiais, neapleisti jų ir tada gal ne taip stipriai skaudės, pridarius gyvenime klaidų.
– Prieš kelias dienas atšventėte gimtadienį. Savaitgalį, mačiau, vėl numatytas koncertas. Vadinasi, prieštaringai vertinamų kolegų prognozės, kad jūsų, kartą susidėjusio su Šeimos maršu, laukia liūdnos dienos, nepasitvirtino?
– Tie, kas užsako šmeižtą, kas jį vykdo ir dalyvauja tokiose niekšybėse, žino ir jaučia, kad aš juos demaskuoju. Protingi, mąstantys žmonės, numoja ranka ir supranta iš kieno varpinės sklinda šis falšas. Neskaitau komentarų, nežiūriu televizijos programų, aš jau seniai ieškau mane dominančios informacijos kitur, ten, kur nėra užsakovų, padlaižių ir pigiai perkamų menkystų.
Koncertų turiu tiek, kiek ir prieš karantinus. Džiugu, kad žmones po truputį atsigauna ir grįžta į save. Turiu ateities planų ir kūrybai, ir koncertinei veiklai. Tačiau viduje vis spurda klausimas, kas bus su mumis ir Lietuva, kas mūsų laukia ateity, gyvenant ugnikalnio krateryje? Kas mus išgelbės: vergo paklusnumas, praeities istorinė išmintis, vienybė, protestai ar streikai? Rinkimės, ponai, patys.
Su ašaromis klausydavausi Romo Dambrausko dainų, ir būdamas toli nuo Lietuvos. Tai buvo tų menininkų, kurie dainuoja širdimi, balsas. Ačiū, kad tokių turime. Beje, manau, kad visada turėjome. Tik dabar, labiau nei bet kada anksčiau, turime su jais būti kartu, kad vėl Vingio parkas, Gedimino prospektas, Dainų slėnis… suskambėtų darnia, tvirta, gražia tautos sutartine, kad tautos ryžto jėga galinga tiesos srove šluote nušluotų šiukšles, apsiskelbusias mus valdančiais – nepakeičiamais ir net nebesuvokiančiais, kokiame melo purvyne jie jau seniai murdosi.
Ačiū Jums, Romai Dambrauskai, už tvirtą pilietinę doro menininko poziciją. Vis dėlto pritariu Jums, kad didžiausias pavojus yra plintantis abejingumas savo valstybei, tas stiprėjantis kvailas galvojimas, kad „nuo manęs jau niekas nepriklauso”, valstybės tapatinimas su dabartine, bet kokią savigarbą ir sąžine praradusia valdžia. Mes net neturime partijų, kurių veikla atitiktų jų pavadinimus: Lietuvoje nėra jokių socialdemokratų, jokių konservatorių. Dabartiniame laikmetyje gali padėti tik Sąjūdžio susitelkimas. Netikiu, kad jau visa tauta prarado protą ir nebesuvokia, kas yra šeima, mokykla, dorovė, kultūra. Esu tarp tų, kurie kelia tautą ir ragina ją suvokti, kad apatija veda tik į pražūtį. Prisidėkime visi, kas suprantate, kad Lietuva pirmiausia tautos namai. Naujoje vyriausybėje negali likti nė vieno, kuris pritaria dabartinių valdančių šutvei arba nesuvokia įžuliausio melo, sklindančio iš tų menkystų, kurie dabar rėkauja „vardan Lietuvos”.