Spalio 14 d. “Delfi” paskelbė K. Jovaišo straipsnį. Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?
Priminsime, kad K.Jovaiša yra teisininkas, advokatas.
Visus tuos metus buvo įdomu stebėti, kaip plečiasi šio advokato kompetencija. Senosios garliavinės temos nupešiotos, aptrintos ir gerokai visuomenei įgrisusios. O štai masinė gyventojų emigracija – kas kita. Todėl autoriaus kibo į ją iš esmės. Jis iškart metė iššūkį Lietuvos intelektualams. Girdi, „tautos šviesuoliai, kaip naujos epochos protas, garbė ir sąžinė arogantiškai pareiškė, kad jie žino, kodėl lietuviai bėga iš gimtinės ir iškilmingai pranešė šią žinią miestui ir pasauliui. Esą, atleiskite mielieji, tėvynė brangi, bet tiesa, tegul ir karti, brangesnė, todėl konstatuojame nuogą faktą – Lietuvos valstybė patyrė visišką krachą. Šio kracho palikimas ir laiko patikrintas rodiklis – gyventi netinkama šalis, iš kurios per ketvirtį amžiaus pasitraukė apie trečdalis gyventojų.“
Autorius toliau arogantiškai tęsia: „nesvarbu, kas pasakė skaudžią bei savigarbą žeidžiančią tiesą, kokie lūzeriai esame, mes turime priimti šią tiesą. Priimti stoiškai ir garbingai, o ne išlieti pyktį ir įtūžį ant šauklių, pranešusių ją mums. Tačiau jeigu vadinamoji tiesa slepia minties skurdą arba norą susireikšminti arba paraišką kovoti dėl valdžios, mes turime teisę tokiems šaukliams nukirsti galvą.“
Bet prieš kertant kam nors galvą ponui Karoliui Jovaišai reikėtų gerokai susirūpinti savąją, nes susidaro įspūdis, jog autoriaus opusas parašytas po stiprių vakarykštės šventės išgyvenimų.
Suprantama, tema nauja. O pradedantiesiems nagrinėti nežinomą temą, kaip ir naują bylą, reikia ja bent šiek tiek pasidomėti – svarioms išvadoms nepakanka bereikšmių žodžių „sveikas protas“, “kvailumui ribų nėra”… Vertėtų pasidomėti kad ir statistika: pvz., 2016 m. kovo 9 d. Seime vykusioje konferencijoje emigracijos tema mokslininkai patvirtino, kad iš Lietuvos emigravo 840 tūkst. gyventojų. Tai buvo metų pradžioje. Jie atkreipė dėmesį, kad tarp emigravusiųjų yra ir tokių, kurie to nedeklaravo. Taigi emigrantų iš tikrųjų yra kur kas daugiau, negu rodo oficiali statistika. Paskutiniais duomenimis, š.m. gruodžio mėnesį, matyt, „turėsime” milijoninį Lietuvos emigrantą.
Be to, sovietmečiu nereikėtų be atvangos ramstytis. Autorius teigia, kad „lyginant su SSRS satelitais – Vidurio Europos valstybėmis, mes turėjome skirtingas ir anaiptol ne mums palankias starto pozicijas.” Anoto jo, „tiksliausias rodiklis, atspindintis šalies ekonominio išsivystymo lygį, yra bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pagal faktinę perkamąją galią. Tarptautinio valiutos fondo sąraše, kuriame yra 185 valstybės, pagal šį rodiklį Lietuva 2015 metais yra 41-oji pasaulyje. Tokią pat vietą šalis užima ir analogiškame Pasaulio banko reitinge, pranokdama visas buvusias posovietines seses, išskyrus vienu laipteliu aukščiau esančią Estiją…”.
Tačiau ir čia autoriui praverstų susipažinti su kai kuriomis mokslininkų išvadomis: pvz., Lietuvoje ekonomika auga sparčiausiai iš visų ES šalių. Netgi sako, kad Lietuva išgyvena ekonominį stebuklą. Prof. R.Lazutkos duomenims, Lietuvos gyventojų vidutinės pajamos didesnės nei aštuoniose kitose naujose ES šalyse. Tačiau Lietuvoje emigracija didesnė net kelis kartus. Paradoksas, bet žmonės bėga iš klestinčios šalies! Tik klausimas kodėl?
Ir nurodo atsakymą: Lietuvoje žmonių nelygybės santykis yra didžiausias iš visų ES valstybių. Nelygybė matuojama Gini koeficientu. Pagal jį Lietuva yra artima Lotynų Amerikos šalims. Tai ir paaiškina, kodėl žmonės bėga iš sparčiai ekonomiškai besivystančios šalies.
Taigi tenka sutikti, kad nepateisinamai didelė gyventojų atskirtis, socialinis, psichologinis ir teisinis nesaugumas, yra pagrindinės priežastys dėl kurių iš Lietuvos bėga žmonės. Anot mokslininkų, jie bėga pas tų valstybių politikus, kurie žino, kaip šį saugumą žmonėms užtikrinti.
Tikėtina, kad autorius dar neišdrįs kaltinti mokslininkus sveiko proto stoka. Todėl jam nederėtų lyg primatui mojuoti kuoka intelektualams po nosimi, o paprasčiausiai padėti ir valdžioje, ir opozicijoje esantiems, partiniams, ir nepartiniams, skeptikams ir optimistams susivokti ir ieškoti sprendimų, ką daryti, kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Žinoma, jeigu toji Lietuva jam nors kiek rūpi.
Julius Apanavičius, teisininkas
iliustr. iš www.cliparthut.com
