Kaip jau skelbėme, Konstitucinis Teismas (KT) liepos 4 dieną priėmė nutarimą, jog Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punktas, kuriuo nuo karo prievolės atleidžiami valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, prieštarauja Konstitucijai.
Jei manytume, jog KT, savo pranešime žiniasklaidai „skambiai“ pareiškęs, kad „Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas“ ir kad „visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, priklausymo bažnyčiai, joje užimamos padėties, turi vienodą konstitucinę pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“, nuoširdžiai siekė atkurti teisingumą bei sustiprinti valstybės karinį potencialą ir ne mažiau nuoširdžiai nesuprato, jog tokiu savo nutarimu jis ne dvasininkų „privilegijas“ panaikino, o pasikėsino į pamatinį tikinčių piliečių gėrį – galimybę laisvai praktikuoti savo tikėjimą, šio nutarimo vertinimas būtų vienoks.
Tačiau pagrindo guostis, kad KT teisėjai nuoširdžiai nesuprato, ką jie padarė, nelabai esama. Tą rodo ir pačios nutarimo priėmimo aplinkybės – apie jas kalba ir šį KT veiksmą komentavęs teisininkas Vygantas Malinauskas („KT priėmė sprendimą ne tuo klausimu, kuriuo jis buvo prašomas pasisakyti“; „KT priėmė nutarimą, potencialiai apribojantį didelės dalies piliečių pamatinę teisę laisvai praktikuoti savo tikėjimą, remdamasis labiau išankstinėmis nuostatomis nei rūpestingai pagrįstomis prielaidomis“ – daugiau žr. ČIA), ir atskirąją nuomonę pareiškę net du KT teisėjai – Gintaras Goda ir Danutė Jočienė (ČIA).
Taigi ir šįkart KT nutarimo pagrindinė žinia nuvilia: užuot apgynęs pamatines tikinčių žmonių teises, KT apribojo jų galimybę praktikuoti savo tikėjimą bei gauti būtinus religinius patarnavimus ir tuomet, kai šalį ištiks išbandymų metas, o, svarbiausia, didelei daliai tikinčių Lietuvos piliečių pasiuntė ženklą, jog grįžtama prie sovietinių tradicijų, kai religijos svarba asmeniui ir visuomenei buvo neigiama.
Seimo narys Povilas Urbšys, komentuodamas šį KT nutarimą portalui respublika.lt, tokį sprendimą pavadino istoriniu, akivaizdžiai parodžiusiu, jog net ir po 26-erių Nepriklausomybės atkūrimo metų „daugumos KT teisėjų pasaulėžiūra liko sovietinė ateistinė, kuri dvasininko pareigų atlikimą laikė vos ne jo asmeniniu reikalu“.
Tai, kad Bažnyčia geba išsaugoti pasipriešinimo ir laisvės dvasią net ir okupacijos metais, P.Urbšio teigimu labai gerai paliudijo ir Teofiliaus Matulionio. Už tikėjimą persekioto vyskupo, gyvenimas, ir ypatingų išbandymų valandą telkęs tikinčiuosius, žadinęs jų sąmoningumą bei stiprinęs, buvo apvainikuotas palaimintojo garbe. Jo įšventinimo į palaimintuosius švente pripažinę tikėjimo svarbą, jau po kelių savaičių, deja, išgirdome tai neigiantį KT nutarimą.
Ne mažiau kritiškai KT nutarimą įvertino ir vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, pats dalyvavęs rezistencinėje kovoje. Jo teigimu, toks nutarimas parodo, kad „KT teisėjai nežino arba sąmoningai nepaiso Lietuvos ir Vatikano konkordato, draudžiančio kunigus imti į kariuomenę“.
„Kaip tada kariuomenė susitvarkytų, jeigu kunigas kasdien turi nustatytą skaičių valandų melstis, aukoti mišias. Jeigu kunigai būtų atriboti nuo tokios veiklos, tai griauna kunigystę. Tai būtų tarptautinis skandalas, tiesioginis trukdymas, nors Lietuva Vatikanui yra įsipareigojusi netrukdyti Bažnyčiai“, – portalui respublika.lt sakė dvasininkas.
Tikimasi, kad tuo klausimu dar pasisakys ir Vyskupų konferencija.
O kol kas siūlome susipažinti ir su atskirąja KT nuomone, kurią pareiškė net du šio teismo teisėjai – Gintaras Goda ir Danutė Jočienė: „Mūsų nuomone, buvimas bet kurios religinės bendruomenės dvasininku yra ta objektyvi aplinkybė, tas specialus socialinis statusas, vienintelė profesija, tiesiogiai susijusi su kita konstitucine teise – minties, tikėjimo ir sąžinės laisve, kuri yra nevaržoma (Konstitucijos 26 straipsnis) – kuri galėtų pateisinti visų dvasininkų atleidimą nuo karo tarnybos, įskaitant ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ir ši objektyvi aplinkybė (ar socialinis dvasininkų statusas) neturėtų būti vertinama kaip privilegija. “
