Visi sociologai vadinamąjį „teisingumą” laiko vienu iš pagrindinių Rusijos visuomenės poreikių. Juo naudojasi ir opozicijos politikai. Tačiau kas yra „teisingumas”?
Ekonomistas Viačeslavas Široninas savo knygoje „Kognityvinė aplinka ir institucinė plėtra” pateikia šios sąvokos apibrėžimą.
„Teisingumas”. Už kruopščią tarnybą atlyginama, o atlyginimas turėtų būti proporcingas visuomenėje visuotinai pripažįstamai asmens svarbai. Jei užimate tam tikras pareigas ir dirbate taip, kaip iš jūsų tikimasi, galite gauti atitinkamas formalias ar neformalias teises ir privilegijas, kurias visuomenė laiko teisingomis. Todėl tokioje visuomenėje negali būti turtingų ir vargšų „šiuolaikine” šių sąvokų prasme, nes jei aukštą statusą turintis asmuo gyvena pagal šį statusą, jis nelaikomas turtingu, o laikomas normaliu.
Nenormaliu laikomas turto, pelno troškimas arba turto, neatitinkančio luomo statuso, demonstravimas. Tai laikoma amoraliu elgesiu ir už tai taikomos neigiamos sankcijos”.
Kitaip tariant, tradicinėje Rusijos visuomenėje viršininko ir „siloviko” perteklinis vartojimas ir hedonizmas, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų modernizmo epochos žmogui, suvokiamas kaip „teisingas”. To negalėjo suprasti A. Navalnas, viešinęs viršininkų „korupciją”.
Milijonai, net dešimtys milijonų jo vaizdo įrašų peržiūrų niekada nevirto archajiškos Rusijos daugumos nepasitenkinimu viršininkais (juo labiau silovikais). Nes „taip turi gyventi viršininkas”. „Tai teisinga” (turėti valdas, privačius lėktuvus, užsiimti kyšininkavimu ir t. t.).
Tačiau kam tada taikomas teiginys apie „neteisingumą” Rusijos visuomenėje?
Atsakymas pateiktas aukščiau pateiktame apibrėžime: „Laikoma nenormaliu siekti turto, pelno arba demonstruoti turtą, kuris neatitinka luominės padėties”.
Kitaip tariant, pretenzijos reiškiamos turtingiems žmonėms, nepriklausantiems viršininkų ar silovikų luomui. Pavyzdžiui, kairiosios patriotinės opozicijos pagrindinis taikinys yra liūdnai pagarsėję oligarchai.
Hipotetinis ministras ar senolis iš Saugumo Tarybos gali turėti tokį pat turtą ir Maybachų parką kaip ir hipotetinis oligarchas, tačiau šiuo atveju pretenzijos bus reiškiamos tik pastarajam.
Apskritai tai turtingų, bet valdžios postų neturinčių žmonių pasaulis. Pavyzdžiui, koks nors kvailas turtingo tinklaraštininko poelgis (kaip dažnai nutinka – su brangiu automobiliu) visuomenėje sukels didesnį rezonansą, nei jei viršininkas ar silovikas nutrenktų žmogų savo automobiliu. Pirmieji dėl savo socialinio statuso negali to daryti, o antrieji gali.
Todėl europietiškiems, modernistiniams politikams patarčiau atsargiau reikalauti „teisingumo”. Juk tokio politiko egzistavimą daugelis suvokia kaip „nesąžiningą” („fabrikai stovi – eik dirbti į fabriką”).
