Ištrauka iš Meduševskio ir Bakovič straipsnio „Dabartinio etapo Turkijos užsienio politika“, paskelbto „Socialno – gumanitarnye znanija“, 2025 m. Nr.3.
Be Azerbaidžano ir Rusijos, Turkija naftą perka iš Irano ir Irako. Naftos pirkimą iš skirtingų partnerių lemia Turkijos naftos perdirbimo pramonės poreikiai. Šalis eksportuoja didžiąją dalį naftos produktų, kuriuos pagamina savo naftos perdirbimo gamyklose (numatoma, kad 2023 m. gamyba sieks 36,5 mln. tonų).
Taigi 2023 m. iš benzino, mazuto, reaktyvinio kuro pardavimo šalis uždirbo apie 12,3 mlrd. dolerių. Pagrindiniai pirkėjai buvo JAV, ES ir Afrikos šalys.
Tokių pasiekimų pavyko pasiekti dėl šešėlinių naftos pirkimo schemų, kuriomis siekiama apeiti JAV ir ES taikomas sankcijas.
Taip pat Turkijos naftos bendrovės nepaisant atviros Turkijos vyriausybės nemeilės „Kurdistano darbininkų partijai“ ir daugybę karinių operacijų Sirijoje ir Irake prieš kurdus, aktyviai perka naftą su nuolaida iš kurdų naftos bendrovių, apeidamos centrinę vyriausybę. Rusijos nafta į Turkiją taip pat tiekiama su sankcijų nuolaida, sudarančia nuo 12 iki 25 JAV dolerių už barelį „Urals“.
Ankaros santykius su Maskva taip pat lemia vidaus politiniai ir ekonominiai interesai. Taip, pavyzdžiui, „Juodosios jūros iniciatyvos“ susitarimas 2022 m. liepos mėn. buvo pasiektas Rusijai blokuojant Ukrainos jūrų tranzitą. Buvo daroma prielaida kad šis susitarimas leis Ukrainai eksportuoti grūdus tarpininkaujant Turkijai ir pritarus Maskvai, pirmiausia į besivystančias šalis, kad būtų išvengta bado ir kylančių grūdų kainų. Turkija, kaip tarpininkė šioje schemoje gavo didelę nuolaidą, o patys grūdai pateko daugiausia į 700 Turkijos miltų malūnų, kurie pagamino 35 proc. pasaulinio miltų eksporto.
Tai, įgyvendinant grūdų sandorį, 2022 m. Turkijai atnešė 1 mlrd. dolerių pajamų ir dar 1,5 mlrd. dolerių 2023 metais.
Turkija taip pat bendradarbiauja su Maskva energetikos projektuose, pavyzdžiui, statant Akkuyu atominę elektrinę. Šis projektas padės sumažinti Turkijos priklausomybę nuo angliavandenilių, įskaitant eksportuojamus iš regioninių konkurentų (tokių kaip Rusija ir Iranas), taip panaikinant vieną iš spaudimo Ankarai svertų. AE projektas įgyvendinamas pagal principą „statyk ir eksploatuok“, o tai reiškia, kad visa statybos ir eksploatavimo našta tenka Rusijai (22 mlrd. JAV dolerių), o Ankara 15 metų galės pirkti energiją už fiksuotą kainą (0,12 JAV dolerio už kWh). Tai leidžia Turkijai beveik be investicijų užtikrinti energetinį saugumą ir ekonomiškai stabilius elektros energijos tarifus, nors dėl to šalis tampa priklausoma nuo Rusijos dėl AE priežiūros.
2022 m. įvedus sankcijas Rusijai, Turkija taip pat tapo pagrindiniu sankcionuotų prekių eksporto iš Europos į Rusiją centru.
Taip yra dėl to, kad Ankara neprisijungė prie Maskvai taikomų sankcijų, nors dėl veidrodinių sankcijų iš Vakarų baimės, Turkija periodiškai ir demonstratyviai nutraukia tranzitą.
Galima teigti, kad R. T. Erdoganas manipuliuoja Vakarų ir Rusijos santykiais, demonstruodamas paslaugumą ir paramą abiem pusėms, o iškilus grėsmei pagrindiniams Turkijos interesams – atsitraukdamas nuo susitarimų.
