Audrius Bačiulis. Kaip Europa gali apsiginti, jei Amerikos saugumo garantijos netrukus gali būti nebetaikomos?

Veidaknygė

Kaip Europa gali apsiginti, jei Amerikos saugumo garantijos netrukus gali būti nebetaikomos? Yra trys galimybės, įskaitant Vokietijos branduolinių ginklų kūrimą.

Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto darbuotojo Markuso Kaimo straipsnis

Berlyno užsienio politikoje šiuo metu vis atviriau kalbama apie siaubo scenarijų, kurį skatina naujausios JAV visuomenės nuomonės apklausos: Donaldas Trumpas 2025 m. sausį grįžtų į Baltuosius rūmus ir per antrąją kadenciją užbaigtų savo populistinę darbotvarkę. Lapkritį gynybos ministras Pistorius galimą D. Trumpo perrinkimą atvirai pavadino „katastrofa“.

Europos politika valdant D. Trumpui II

Nors iš pradžių prezidentas tikriausiai daugiausia dėmesio skirtų vidaus politikos klausimams, Berlyno aiškiaregiai baiminasi, kad vidutinės trukmės laikotarpiu pasikartos jo pirmosios kadencijos Europos politika, tik dar griežtesnio tono ir dar labiau nesutaikomo turinio. Europos sąjungininkės nebegalėtų pasikliauti, kad JAV laikysis savo branduolinių saugumo garantijų. Vietoj to Jungtinės Valstijos savo dėmesį sutelks tik į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, o jų parama Europai priklausys nuo europiečių finansinio ir karinio indėlio.

Grupė Vokietijos užsienio politikos ekspertų mano, kad situacija nebus tokia bloga, nes daugelis Europos šalių šiuo metu didina savo išlaidas gynybai, prisiimdamos didesnę naštą aljanse, o JAV Senatas neseniai priėmė įstatymo projektą, pagal kurį JAV pasitraukimui iš NATO reikėtų jo pritarimo. Kiti mano, kad politinis, o ne teisinis JAV pasitraukimas iš aljanso yra tokia reali galimybė, kad europiečiai jau dabar turėtų ruoštis savarankiškesniam vaidmeniui Europos gynyboje.

Kad ir koks grėsmingas atrodo šis scenarijus, Vokietijos debatuose vis dar neapsisprendžiama, kokias išvadas reikėtų daryti iš šio įvykio. Viena vertus, tai susiję su užduoties pobūdžiu ir apimtimi – kaip galima patikimai numatyti JAV užsienio politikos raidą nuo 2025 m.? Ar pasekmės Vokietijos politikai nebus pernelyg didelės ir toli siekiančios, kad joms būtų galima iš tikrųjų pasirengti? Kita vertus, atrodo, kad politinių sprendimų priėmėjai vengia strateginių išvadų, nes jos iš esmės pakeistų Vokietijos saugumo politiką.

Europos alternatyvos nėra

Labiausiai tikėtina Vokietijos apsauga nuo Vašingtono pasitraukimo iš Pax Americana būtų Europinė branduolinio atgrasymo organizacija. Kitoms regioninėms santvarkoms tarptautinėje politikoje jau daugelį metų buvo pripažįstama didėjanti tokio tipo ginklų svarba, tačiau dėl Amerikos saugumo garantijų Europa iš esmės liko jos nepaveikta. Naujausi Rusijos grasinimai panaudoti taktinius branduolinius ginklus karo Ukrainoje kontekste taip pat užklupo iš esmės „denuklearizuotą“ Vokietijos visuomenę nepasirengusią.

Kokie scenarijai galimi? Pirmasis Europos branduolinio atgrasymo priemonės variantas apimtų Prancūzijos branduolinio arsenalo, kurį sudaro apie 300 kovinių galvučių, „europeizavimą“. Tiksliau tariant, Vokietijos politikai ragina Prancūziją išplėsti savo branduolinio atgrasymo priemonę į Europą ir pakviesti sąjungininkus dalyvauti tam tikroje branduolinio dalijimosi formoje. Tačiau prezidentas E. Macronas ne kartą atmetė šiuos lūkesčius. Sprendimas dėl Prancūzijos branduolinių ginklų panaudojimo liktų prezidentui, o sąjungininkų dalyvavimas būtų neįmanomas, nes tai prieštarautų Prancūzijos nacionalinės nepriklausomybės principui.

Pagal antrąjį, platesnio masto variantą, būtų sukurtos tikros Europos branduolinės pajėgos, o konkrečios pasiūlymų detalės varijuotų arba liktų neaiškios. Kai kuriais atvejais techninis sprendimas dėl branduolinių ginklų panaudojimo būtų priimamas tarp Europos sostinių. Šiame modelyje lieka atviras klausimas, kuri institucija ir kokiomis aplinkybėmis turėtų duoti nurodymą panaudoti šiuos Europos branduolinius ginklus. Dėl to greitai kiltų konfliktų, nes, nepaisant permainingų pavaldumo galių, šias ginklų sistemas turėtų įsigyti arba sukurti ES. Neatrodo, kad Vokietijos saugumo politikai būtų priimtinas modelis, pagal kurį Berlynas bendrai mokėtų už Europos branduolinius ginklus, bet neturėtų jokios įtakos jų panaudojimui.

Trečiojo varianto atveju šis atotrūkis būtų dar didesnis, jei tiek ginkluotės sistemos, tiek vadovavimas ir kontrolė būtų Europos Sąjungos rankose. Jei šį variantą apgalvosite iki galo, taps aišku, koks didžiulis žingsnis integracijos link būtų žengtas: jei dar nesukurtas ES saugumo ir gynybos komisaras arba ES Komisijos pirmininkas galėtų grasinti Rusijai branduoliniu atsaku, žingsnis Europos saugumo ir gynybos sąjungos link būtų baigtas, o jos pagrindas – Jungtinės Europos Valstijos. Nenorint nuvertinti politinės dinamikos, kurią ES galėtų sukelti Donaldo Trumpo politinis sugrįžimas, tai labai mažai tikėtinas scenarijus. Dėl didžiulių politinių ir teisinių kliūčių ES artimiausiu metu negalėtų pagerinti savo gebėjimų veikti saugumo politikos srityje.

Branduolinio atgrasymo pabaiga?

Todėl Europos branduolinio atgrasymo galimybė nėra reali, nepaisant to, kad Vokietijos užsienio politikoje pasigirsta ir priešingų nuomonių. Atsižvelgiant į šią išvadą, Vokietijos užsienio politikai lieka trys politinės galimybės.

Pirma, ji gali tiesiog susitaikyti su Amerikos branduolinės gynybos įsipareigojimų Europai pabaiga, priverstinai atsisakyti branduolinio atgrasymo principo ir, nesant europinės alternatyvos, tikėtis, kad artimiausioje ateityje santykiuose su Rusija vėl pradės veikti branduolinės ginkluotės kontrolė ir nusiginklavimas. Atsižvelgiant į Rusijos politiką, tai buvo daugiau nei rizikingas pasirinkimas, dėl kurio daugelis Europos sąjungininkių galėtų nusigręžti nuo Vokietijos.

Antroji Vokietijos politikos galimybė, kuri šiuo metu atrodo tolima, būtų suartėti su revizionistinėmis galybėmis Rusija ir Kinija, siekiant paskatinti jas bendradarbiauti su Vokietija. Tai tiesiogiai pasireikštų pasikeitusia Ukrainos ir Taivano politika, tačiau turėtų toli siekiančių pasekmių visai tarptautinės sistemos struktūrai. Šiuo metu tai atrodo toli gražu neįtikėtina. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad 2022 m. lūžis kai kuriose politinio spektro dalyse įvyko ganėtinai paviršutiniškai ir kai kuriais atvejais tinkamai nesuvokiant pasikeitusios geopolitinės aplinkos, tokios raidos negalima atmesti. Jei JAV pasitrauktų iš Europos pasaulio politikos „šachmatų lentos“, nesunku įsivaizduoti atvirkštinį Vokietijos posūkį.

Vokietijos branduoliniai ginklai?

Tiems, kurie mano, kad Rusijos grėsmės akivaizdoje branduolinis atgrasymas yra būtinas – o Vokietijos vyriausybė pastaruoju metu tai ne kartą patvirtino atitinkamuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose dokumentuose – liktų trečioji galimybė, kuri vis dėlto reikštų ryškų Vokietijos užsienio politikos tradicijų nutraukimą: savarankiškai kurti Vokietijos branduolinį ginklą ir taip sukurti nacionalinę branduolinio atgrasymo formą, panašią į Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos.

Kadangi civilinės branduolinės energetikos atsisakymas jau baigtas, šis kelias užtruktų ilgiau. Tačiau atsigaunantis prezidentas V. Putinas, kurio pajėgos 2025 m. užims tolesnę Ukrainos teritoriją ir kels grėsmę Lenkijai, Baltijos šalims, Rumunijai ir Moldovai, galėtų gerokai pakeisti Vokietijos diskusijų pobūdį ir tempą. Nors Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis ir Sutartis „du plius keturi“ nustato teisinius apribojimus Vokietijos politikai šioje srityje, dar neaišku, ar jie ilgainiui išliktų kliūtimis, jei būtų noro.

Daug svarbiau būtų atsakyti į klausimą, ar Vokietija savo ruožtu suteiks branduolines garantijas Vidurio Rytų Europos šalims. Tai būtų pasiūlymas, kuris neabejotinai padarytų tokį pat įspūdį partneriams Varšuvoje, Taline ar Bukarešte, kaip ir nuolatinis Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje. Kad ir kokia šokiruojanti ši išvada kai kam gali pasirodyti, ji išryškina pasikeitusias aplinkybes, kuriomis dabar gyvename: Geopolitiniai pokyčiai reikalauja, kad Vokietijos politikai reaguotų taip pat pasikeitusiu būdu.