Veidaknygė | Šaltinis wsj.com
Jei Bobas Dylanas nusipelnė Nobelio literatūros premijos, ši premija neverta niekieno pagarbos.
Prezidentas J. Bidenas šį mėnesį Prezidento laisvės medaliu apdovanojo 19 amerikiečių. Norėčiau, kad jis būtų sutrumpinęs sąrašą iki dviejų ar trijų. Peržvelgdamas laureatų sąrašą, pastebėjau, kad tarp laureatų vyrauja demokratų politikai, o įvairovės principas veikia itin griežtai ir užtikrina, kad tarp laureatų būtų pakankamai moterų, afroamerikiečių, ispanakalbių ir net respublikonų (Elizabeth Dole).
Tiek daug medalių laimėtojų sumažina, o gal net visiškai sunaikina kažkada turėtą apdovanojimo reikšmę. Dar vienas kadaise išsvajotas apdovanojimas nugrimzdo užmarštin.
Prezidento laisvės medalis prisijungė prie Nobelio literatūros premijos, kuri jau seniai prarado savo spindesį. Kai 2016 m. ji atiteko Bobui Dylanui, prestižo likučiai buvo beveik sunaikinti. Jo dainos neturi nieko bendra su literatūra, o dauguma jų bet kokiu atveju yra kildinamos iš Woody Guthrie. Laukiu tos dienos, kai Švedijos akademija nuspręs apdovanoti tą žymiąją greitojo spausdinimo meistrę Joyce Carol Oates, o tai turėtų visiškai pribaigti premiją.
Ne ką geriau sekėsi ir Pulitzerio premijoms meno srityje. Prieš kelerius metus Londono „Times“ literatūriniame priede pastebėjau, kad šios premijos, atrodo, atitenka dviejų tipų žmonėms: tiems, kuriems jų nereikia, ir tiems, kurie jų nenusipelnė. 1998 m., kai Katharine Graham gavo Pulitzerio premiją už autobiografiją, Hiltonas Krameris pažymėjo, kad ji atitinka abu kriterijus. Premijos prestižas taip pat beveik išgaravo.
Dar yra garbės laipsniai, kurie jau seniai prarado savo garbę. Universitetai dažnai juos suteikia turtingiesiems, tikėdamiesi, kad gavėjai įneš didelį finansinį indėlį. Mano draugas Solas Linovicas (Sol Linowitz) pasakojo, kad būdamas „Xerox“ valdybos pirmininku surinko 63 tokius garbės titulus. Čia taip pat jaučiama įvairovės ranka. Sėkmės ieškant šių dienų garbės titulų sąrašo, kuriame nebūtų bent dviejų afroamerikiečių moterų.
Kadaise Nacionalinė knygos premija, ypač skirta rašytojams, turėjo didelį prestižą. Laimėti šią premiją reiškė, kad rašytojas tikrai pasiekė aukštumas – taip turėjo jaustis Saulius Bellow, Ralphas Ellisonas, Williamas Styronas, Philipas Rothas ir kiti to meto rašytojai. Šiandien sunku būtų įvardyti rašytoją, kuris per pastarąjį dešimtmetį nebūtų laimėjęs Nacionalinės knygos premijos, o tai gali būti susiję su tuo, kad apskritai sumažėjo susidomėjimas šiuolaikiniu romanu.
Kitos premijos skiriamos griežtai politiniu pagrindu. Turiu Nacionalinį Humanitarinių mokslų medalį, įteiktą George’o W. Busho administracijos laikais. Vienas draugas liberalas pastebėjo, kad gaila, jog medalį man įteikė G. Bushas. Atsakiau, kad būčiau norėjęs, jog jis man būtų įteiktas valdant Džefersonui ar Linkolnui, bet tai nelengva suorganizuoti. Mano paties džiaugsmą dėl medalio sumažino tai, kad tvirtai žinojau, jog būdamas Klintono ar Obamos administracijos nariu jo nebūčiau gavęs.
Panašus politinis pasidalijimas yra ir tarp privačių fondų skiriamų apdovanojimų. Makartūro fondo „genijaus“ stipendijų gavėjai retai būna konservatoriai, kaip ir Bredlio fondo premijos niekada nebūna skiriamos kairiųjų pažiūrų žmonėms. Jei laimėjote vyriausybės ar privataus fondo premiją, tikėtina, kad ją gavote ne tik už pasiekimus savo srityje, bet ir už savo politines pažiūras.
Tad ką apie mūsų šalį sako tai, kad, išskyrus apdovanojimus, skiriamus įvairiose sporto šakose, mūsų institucijos iš esmės neskiria jokių tikrai prestižinių premijų? Be kita ko, tai rodo, kad prioritetai gerokai išsikreipę.
Tarp šių metų Laisvės medalių laureatų yra Alas Goras, Filas Donahju ir keletas kitų, neturinčių nieko bendra su laisve. Iš protingo kuklumo ponas Dylanas, kuriam pinigų tikrai nereikėjo, turėjo atsisakyti Nobelio premijos. Pulitzerio premijos meno srityje turėtų tyliai pasitraukti iš gyvenimo. Universitetai garbės laipsnius turėtų teikti tik mokslininkams, mokslininkams ir menininkams. Dideli fondai turėtų prarasti privilegijuotą mokestinį statusą, jei didžioji jų išlaidų dalis yra politinio pobūdžio. Vyriausybė turėtų apsvarstyti galimybę grįžti prie medalių teikimo tik už karinę tarnybą.
Jei kas nors iš to kada nors įvyktų, aš mielai grąžinsiu savo gana gremėzdišką Nacionalinį Humanitarinių mokslų medalį, nors norėčiau pasilikti savo mažą raudonai baltą medalį už gerą elgesį, kurį gavau būdamas taikos meto JAV kariuomenės eiliniu. Bent jau aš jį užsitarnavau.
J. Epsteinas yra knygos „Niekada nesakyk, kad tau pasisekė gyvenime“ autorius.
