Niekas negali tvirtai teigti, kad Rusijos kariuomenės negalima paveikti pakankamai stipriai ar gudriai, kad ji žlugtų, arba kad Rusijai negalima pakenkti tiek, kad V. Putinas pasiduotų. Tačiau tokie rezultatai yra labai neįtikėtini.
Praėjus keliems mėnesiams ir metams Rusija ir Ukraina daug kentės, kad pasiektų ne ką daugiau nei tai, ką kiekviena iš jų jau pasiekė – Rusija pasieks ribotus ir nykstančius teritorinius laimėjimus, o Ukraina turės stiprią, nepriklausomą ir suverenią vyriausybę, kontroliuojančią didžiąją dalį iki karo buvusios teritorijos. Taigi tam tikru momentu abi šalys tikriausiai nuspręs, kad tikslinga derėtis. Abi šalys turės pripažinti, kad tai turi būti tikros derybos, kuriose kiekviena iš jų turi atsisakyti ko nors vertingo.
Jei tai yra labiausiai tikėtinas galutinis rezultatas, tuomet Vakarų šalims nėra prasmės kišti dar daugiau ginklų ir pinigų į karą, kuris su kiekviena savaite sukelia vis daugiau mirčių ir destrukcijos. Ukrainos sąjungininkai turėtų ir toliau teikti išteklius, kurių šaliai reikia apsiginti nuo tolesnių Rusijos atakų, tačiau jie neturėtų skatinti Ukrainos eikvoti išteklių kontrpuolimams, kurie greičiausiai bus bevaisiai. Verčiau Vakarai dabar turėtų pereiti prie derybų stalo.
Be abejo, diplomatija būtų eksperimentas, kurio rezultatai neaiškūs. Bet taip pat ir nuolatinės kovos, būtinos Ukrainos ir Vakarų pergalės teorijoms išbandyti. Skirtumas tarp šių dviejų eksperimentų yra tas, kad diplomatija yra pigi. Be laiko, lėktuvo bilietų ir kavos, jos vienintelės išlaidos yra politinės.
Ir šios išlaidos gali lengvai išaugti. Karas Ukrainoje gali paaštrėti ir apimti dar destruktyvesnius bet kurios pusės išpuolius. Rusijos ir NATO daliniai veikia netoli vienas kito jūroje ir ore, todėl galimi nelaimingi atsitikimai. Kitos valstybės, pavyzdžiui, Baltarusija ir Moldova, gali būti įtrauktos į karą, o tai gali sukelti netiesioginę riziką kaimyninėms NATO šalims. Dar labiau gąsdina tai, kad Rusija turi galingų ir įvairių branduolinių pajėgų, o artėjantis jos pastangų Ukrainoje žlugimas gali paskatinti V. Putiną jas panaudoti.
Neabejotina, kad derybų keliu išspręsti karą būtų sunku, tačiau susitarimo kontūrai jau matomi. Kiekviena pusė turėtų padaryti skausmingų nuolaidų. Ukraina turėtų atsisakyti didelės teritorijos ir tai padaryti raštu. Rusijai tektų atsisakyti kai kurių savo mūšio lauko laimėjimų ir atsisakyti būsimų teritorinių pretenzijų.
Norint užkirsti kelią būsimam Rusijos puolimui, Ukrainai neabejotinai reikėtų tvirtų JAV ir Europos karinės paramos garantijų, taip pat nuolatinės karinės pagalbos (tačiau daugiausia gynybinių, o ne puolamųjų ginklų).
Rusija turėtų pripažinti tokių susitarimų teisėtumą. Vakarai turėtų sutikti sušvelninti daugelį Rusijai taikomų ekonominių sankcijų. NATO ir Rusija turėtų pradėti naujas derybas, kad apribotų karinių pajėgų dislokavimo intensyvumą ir sąveiką prie savo sienų. JAV vadovavimas būtų labai svarbus siekiant diplomatinio sprendimo.
Kadangi Jungtinės Valstijos yra pagrindinė Ukrainos rėmėja ir Vakarų ekonominio spaudimo kampanijos prieš Rusiją organizatorė, jos turi didžiausią įtaką abiem šalims.
Lengviau išdėstyti šiuos principus, nei juos įtvirtinti įgyvendinamose susitarimo nuostatose. Tačiau būtent todėl derybos turėtų prasidėti kuo greičiau.
Ukrainos ir Vakarų pergalės teorijos buvo grindžiamos silpnais argumentais. Geriausiu atveju jos yra brangus kelias į skausmingą aklavietę, dėl kurios didelė Ukrainos teritorijos dalis liks Rusijos rankose.
Jei tai geriausia, ko galima tikėtis po papildomų mėnesių ar metų kovų, tuomet galima daryti tik vieną atsakingą dalyką: siekti diplomatinės karo pabaigos dabar.
Šis Audriaus Bačiulio straipsnis gerokai nustebino. Siūlymas atiduoti „didelę dalį Ukrainos teritorijos” ir taip neva atverti kelią deryboms yra ne tik nepriimtinas, bet ir niekur nevedantis. Karo nusikaltėlis V. Putinas jokių derybų nesupranta. Jo tezė apie karą „iki paskutinio ukrainiečio” rodo, kad apie jokias civilizuotas derybas nebėra ir kalbos, nes „Rusijos sienos niekur nesibaigia”. Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui Rusija tęsia nuo pat bolševikmečio pradžios ir A. Bačiulis tai žino. Straipsnio turinys toks, tarsi būtų parengtas Prancūzijos, Vokietijos ar net pačios Rusijos užsakymu. Ar buvo įmanomos derybos su A. Hitleriu, kai jis svaičiojo apie „tūkstantmečio valstybę, kurioje nebus ne tik žydų, bet ir Baltijos tautos tėra tik „lašas ant įkaitusio akmens”?
Čia Rusijos norų atpasakojimas. Susitarimai jau bereikšmiai. Susitarimas buvo Rusijai pripažinus Ukrainos nepriklausomybę. Susitarimas buvo Rusijai pažadėjus ginti Ukrainą, Ukrainai atsisakius branduolinių ginklų. Dabar tik būtina Ukrainai sutraiškyti Rusija padedant ir įsijungiant visiems vakarams. Kuo pilnesnis įsijungimas tuo greičiau bus nugalėtas grobikas priešas.
Esu skaitęs ne vieną autoriaus straipsnį ir pasitaikydavo mano nuomone visai neblogų straipsnių…Tai kas parašyta šitame straipsnyje, kelia klausimą, ką autorius pavartojo ar padaugino brendžio ar kažko „rimtesnio”, Bačiuli aūūū, apie kokia derybas kalbi? Apie laikiną ugnies nutraukimą tam , kad ruskiai galėtų geriau pasiruošti ir po kiek laiko vėl pradėtų naują puolimą? Aš galvoju taip reikia apsipręsti ir pasirinkti: arba gerti arba rūkyti, jeigu viskas kartu gaunasi tokie kliedesiai…Baisesnis kitas dalykas, tokie „analitikai” ir „patriotai” dės į krūmus arba pradės kolaboruoti iš karto jeigu neduok Dieve orkai sugalvos ateiti pas mus…ir nereikia čia svaičioti nei apie Nato, nei apie 5 ar 15 straipsnį…Kažkas yra pasakęs daugiau niekada…tikrai????
Ne.