Suvokimui, kad Sovietų Sąjunga buvo kalėjimu ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Ir kalėjimo gyvenimo psichotrauma persidavė ne tik dabartiniams rusams, bet ir kitoms Sovietijos pavergtoms tautoms. Psichotrauma, pasak mokslininkų, persiduoda per tris kartas, tad lietuviai irgi iki šiol paveikti.
„1920 m. laisvės atėmimo vietose Sovietų Rusijoje vidutiniškai buvo tik iki 100 tūkst. žmonių (humaniškiausias ir žmoniškiausias laikas tos šalies istorijoje), 1934 m. – jau 500 tūkst., o 1952 m. – 2,5 mln. Baigiantis SSRS – 2 mln. kalinių).
Apskritai iki 25–30 proc. sovietinių vyrų patyrė laisvės atėmimo bausmę.
Tokius duomenis apie Stalino laikus pateikia demografas Višnevskis:
„Per ketvirtį amžiaus – nuo 1920-ųjų pabaigos iki 1953 m. – už sovietinių kalėjimų ir lagerių tvorų atsidūrė ne mažiau kaip 20 mln. žmonių.
Be to, „lagerių statistikoje neatsižvelgiama į didžiules mases žmonių, kurie per Gulago lagerius perėjo ne kaip kaliniai, o turėdami kitą statusą.
Sunku įvertinti ir per specialiąsias gyvenvietes perėjusių žmonių skaičių. Net jei tremtinių – pagrindinio specialiųjų gyvenviečių kontingento – skaičius yra žinomas (o jis žinomas tik apytiksliai, minimaliu vertinimu laikome 6,4 mln. žmonių), jis kalba tik apie pradinį jų skaičių. Kitaip nei kaliniai, tremtiniai gyveno šeimomis, turėjo vaikų, jų natūraliai daugėjo, todėl žmonių, paragavusių gyvenimo spec. gyvenvietėse „žavesio“, buvo daug daugiau nei pirminių tremtinių, jau nekalbant apie atvykusius į gyvenvietę.
Yra duomenų, kad per 9 metus (1932–1940 m.) specialiosiose gyvenvietėse gimė daugiau kaip 230 tūkst. vaikų, tačiau vėliau specialiosios gyvenvietės augo, 1953 m. pradžioje tremtinių buvo tris kartus daugiau nei 1930-ųjų pabaigoje, taigi per visą tą laiką gimė ne mažiau kaip 1 mln. vaikų, labiau tikėtina, kad dar daugiau – juos taip pat reikėtų pridėti prie perėjusiųjų per specialiąsias gyvenvietes skaičiaus.
Didžiajai daugumai tremtinių šis statusas buvo paveldimas. Jų šeimose gimę vaikai nuo pat gimimo tapdavo tremtiniais.
Apibendrinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, paaiškėja, kad bendras SSRS piliečių, kuriems per ketvirtį amžiaus – nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos iki 1953 m. – daugiau ar mažiau ilgą laiką buvo taikomos represijos, pasireiškusios laisvės atėmimu ar žymiu suvaržymu, skaičius siekė ne mažiau kaip 25–30 mln. žmonių“.
Tačiau dar toliau sovietmečiu kalinių skaičius išliko didžiulis, aštuntajame dešimtmetyje vienu metu kalėjo 2–2,5 mln. žmonių“.
Tremtiniai buvo ir J. Olekas bei A. Andriukaitis – socialdemokratų lyderiai, o V. Blinkevičiūtė yra buvusi kitoje partijoje, kai buvo „pensininkų” ministrė. G. Paluckas buvo teistas už korupciją ( pagautas imant paslėptus kyšio pinigus). Vadinasi, anot autoriaus, visi jie yra paveikti „kalėjimo psichotraumos”?
Jie paveikti karo nugalėtojų (Didžiojo Trejeto) – autorius irgi. Pamenate dr.Petro Stankero bylą?
Ir visa tai buvo taip neseniai. Dar gyvi tremtyje buvę ir gimę žmonės. Jie ir jų palikuonys traumuoti, nors tremtyje buvę mano septyni pusbroliai ir pusserės sakkosi turėję pilną nepritekliaus, tačiau laimingą vaikystę. Kur kas labaiu nukentėjo neišvežti žmonės. Didelė jų dalis jų įgijo tokias šlykščias savybes kaip išlikti bet kokia kaina. Meluoti, pataikauti, meilikauti okupantams, prisitaikyti, daryti karjerą lipant per kitų galvas, siekti valdžios, skųsti ir ttt. Kai kurios tų sužalotų asmenybių būdo apraiškos išryškėja per rinkimus. O paskutinis pavyzdys ar tik nebus V. Blinkevičiūtė ir visas žiedas žinojusių apie suplanuotą apgavystę, ir visaip ją dangsčiusių. Žinoma, nei kiek geresni puodai besigiriantys prieš katilus savo švarumu. Kiek jų daug šiandien sėdėjo aplink E. Jakelaičio stalą.