Vidmantas Valiusaitis rašo Vilniaus merui Šimašiui, kirbančiam pervardyti Škirpos gatvę Gedimino kalno papėdėje:
„Kazio Škirpos atžvilgiu klaidingais faktais operuoja net ir žinomi, pripažinti istorikai, pavyzdžiui, Timothy Snyderis, skelbęs neva K. Škirpa „kalbėjęs per radiją“ Kaune ir „raginęs minias žudyti“.
Paties K. Škirpos palikimas Lietuvoje praktiškai nežinomas – jo raštai neišleisti, asmeninis archyvas neištyrinėtas, nuomonė apie asmenį suformuota iš sovietų propagandos sukonstruotų ir dešimtmečiais eksploatuotų matricų bei šališkų interpretacijų, bet ne iš abejonių nekeliančių faktų.
Todėl skubota iniciatyva naikinti K. Škirpos gatvę, neužtektinai įsigilinus į temą, kelia niekam nereikalingas įtampas. Į tai teisingai atkreipė dėmesį Vytautas Landsbergis: „Būtina pagerbti Pasaulio teisuolius, tačiau to nedera daryti draskant tai, kas šiuo metu jau egzistuoja, ir taip sukelti visuomenės susipriešinimą.“
Bet Vilniaus merui tai, panašu, nė motais. Jis į vieną gretą stato sovietiniam okupantui savanoriškai nuėjusį tarnauti talentingą rašytoją Petrą Cvirką, tapusį nepriklausomos Lietuvos duobkasiu, ir Lietuvos nepriklausomybės karžygį pulkininką Kazį Škirpą, nacių belaisvį, karo pabaigoje išvaduotą amerikiečių.
Remigijus Šimašius neturėtų užmiršti, kad jo vertinimai irgi yra vertinami. Ir pagal tai bus sprendžiama, į kokią gretą bus statomas ir jis pats”.
Veidaknygė
