Dovanokit, tai senas anekdotas: skambutis į duris, jas atidaro žmogelis ir mato žydrai apsirėdžiusią gražuolę su kirviu rankose. „Kas jūs?“, klausia žmogelis. „Aš esu žydroji fėja“, atsako gražuolė. „O kodėl jūs su kirviu?“. „Ach, ką jūs žinote apie žydrąsias fėjas“, atsako gražuolė ir po to seka kirtis žmogeliui į tarpuragę. Taigi, šiandien apie tai, ką jūs žinote apie „žydrąsias fėjas“.
Savaitgaliui, šeštadienį, parašiau į savo fb Salomėjos Nėries paminklo klausimu. Išdėsčiau, kad paminklas pastatytas ne poetei ir kad mokykla, ne poetės vardu pavadinta. Paaiškinau, kad tai sovietmečio duoklė Salomėjai Nėriai (S. Bačinskaitei-Bučienei) – politikei. Ir žinoma susilaukiau visų įmanomų priekaištų ir puolimo. „Šalin rankas nuo poetės“! skambėjo leitmotyvu, „negriaukite, bet statykite“! „Salomėja nekalta, ji nieko negalėjo pakeisti, gal ji buvo šantažuojama…“, „ją tas ir tas laikė… tokia gimsta per šimtą metų viena“, „mes dainuojam: mūsų dienos kaip šventė…“ girdėjosi mekenant.
Kognityvinis disonansas pasiekė tokį lygį, kad net žinoma literatūros mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė parašė: „nereikia politikos dvoku šiandien tepti vienos garsiausių ir talentingiausių…“
Tai va, šitas Salomėjos Nėries politinis dvokas ir padarė viską, kad iš Istorijos penkiems dešimtmečiams dingo Lietuvos vėliava, kurią jau mūsų laikais taip demonstratyviai gynė mokytoja Astra nuo naujųjų leftistų valdžios! Ir kaip jai galvelėje visa tai sutelpa ir nesusipjauna?
Kadangi mano tekstas buvo ne apie poetę, bet apie politikę Salomėją Nėrį, apie kurią, kaip buvęs šioks toks politikas turiu teisę kalbėti, toliau aš pašnekėsiu apie tą „politinį dvoką“, sklindantį nuo Salomėjos, dvoką, kuris taip nepatinka ne tik mokytojai Astrai, bet ir visoms kultūrinėms cypdavatkėms, kurios vardan sovietų išpopuliarintos poetės intymiosios-išpažintinės lyrikos posmų pasiruošę atleisti ir Tėvynės išdavystę ir sangulavimą su mirtinu priešu ir netgi vaikelių žmogžudystes Lenos deltos salose, Laptevų jūros pakrantėse.
Manau, kad atpratimas skaityti padarė meškos paslaugą literatūros mylėtojoms, o jaunuomenė praryja tik tai kas TIK-ToKe… todėl šiek tiek istorijos.
Nepaisant to, kad nepriklausomoje prieškarinėje Lietuvoje S. Nėriai skiriama valstybinė premija, apmokamos ilgalaikės studijos Paryžiuje ir skiriamas gerai apmokamas valstybinis darbas, tada Salomėja, dar tik poetė, suartėja su TSRS finansuojamu „kominternu“, ruošusiu pasaulinę revoliuciją ir jos lyderiukus eilėje pasaulio šalių. Lietuva ne išimtis. Kas nori gali pasikuisti „Memorialo“ archyvuose.
Apie save ir kitus kominterno ir TSRS įtakos agentus ji vėliau parašys eilėraštį „KETURI“. Tokiame statuse S. Bučinskaitė-Bučienė pradeda savo kelią į didžiąją politiką ir jau kaip paruošta ir patikima TSRS tarnybų agentė, 1940 metais, TSRS okupavus Lietuvą, paskiriama į marionetinį „Liaudies seimą“. Karjerą daro greitai, mėnesio bėgyje tampa specialiosios delegacijos vykti į TSRS ir prašyti „priimti Lietuvą į TSRS sudėtį“ nare. Tais pačiais metais, okupanto užsakymu, dar iki vykstant į Maskvą, parašo literatūriniu požiūriu menkavertę poemą STALINUI, kurią budelio Dekanozovo nurodymu skaito TSRS Aukščiausioje Taryboje.
Toks pilnas vergiško prisidavimo aktas, tolygus kojos pabučiavimui mongolų ordos tradicijoje. Ar ne, tamsta mokytoja Astra?
1941 m. sausio mėnesį Salomėja Bučinskaitė-Bučienė „išrenkama“ į TSRS Aukščiausiąją Tarybą deputate. Žinoma reikėtų skaityti paskiriama, nes rinkimų tai nebuvo. Nepaisant to ši dama sutinka su savo marionetiniu statusu. Imasi atstovauti okupanto valdžią ir taip užmaskuoti agresiją prieš savo Tėvynę ir patį okupacijos faktą. Visą šią politinę veiklą ji vykdo nepaisydama to, kad visoje Lietuvoje jau vykdomi areštai, kalėjimuose kankinami ir žudomi žmonės. Visa tai jai, kaip TSRS AT deputatei puikiai žinoma, tačiau nėra nei vieno žinomo fakto, jog ši TSRS politikė būtų bandžiusi kam nors padėti ar ką nors gelbėti.
Nebando savo tautiečiams, net ir mažiems vaikeliams, padėti ši politikė ir 1941 m. birželio 14 d. trėmimų į Lenos deltos salas, esančias prie pat poliarinio rato. Vietoje to, ji sprunka į Maskvą, vėliau Penzą, kur naudodamasi TSRS AT deputatės privilegijomis išsireikalauja sau ir savo draugeliui prabangų butą, ima nemenką TSRS AT deputatės algą ir… nerašysiu, kaip su kuo ir per kur, nes šlykštu ne man vienam, bet ir jums būtų. Tuo metu S. Bačinskaitei-Bučienei jau gerai buvo žinoma apie žudynes Lietuvos kalėjimuose, Šiaulių gydytojų išžudymą, Rainių miškelio kraupias žudynes, vykdytas TSRS NKVD.
Nepaisant to literatūros mokytojų dievinama Tėvynės išdavikė savo draugus randa kaip tik ten. Kad niekam nekiltų abejonė, jog S. Bačinskaitė-Bučienė puikiai suvokė, ką daro, kad žinojo, kaip į ją žiūri to meto Lietuvos šviesuomenė liudija jos pačios eilėraštis Maironiui, parašytas 1942 m. Penzoje, NKVDisto lovelėje: „Sako mirdamas mane tu keikei, o numiręs surūstėjai dar labiau“.
Atsiprašau, cituoju iš atminties, bet atrasite jeigu norėsite. Kas netingėsite, susiraskite, ką su tokiomis poetiškomis damomis, okupanto mylėtojomis, darė prancūzai ir norvegai po karo. Jeigu rasiu, tai įkelsiu jums fotografijas. Ypač pravartu tai atsiminti kultūrinėms cypdavatkėms, savo pavardžių daryba žvairuojančioms į literatores: genovaitei astrauskaitei, drungytei daujotytei… jakaitei… noreikaitei… miskinytei. Taigi, skaitykit venio mergos, jeigu jums patikėta mokinti mūsų vaikus literatūros! O gal Maironis jums jau ne poetas? Per poetus kalba ne vien Dievai, bet ir KGB ir NKVD ir VSD ir… tegul jus!
Net ir į „Aną Svietą” S. Bačinskienė-Bučienė sugeba iškeliauti tik Maskvoje 1945 m. liepos mėnesį aiškiai deklamuodama: „regiu ir vėl galingus Kremliaus bokštus: ten rymo Stalino šviesi galva… tik paskutinės pergalės betrokštu, Kovingoji Maskva“ Tfu, net vemti verčia! Kur ta rugiagėlė, kuria taip norėjai būti Tėvynės arimuose, a? O kaip jums tai, tamsta Mokytoja Genovaite, astrauskaite, …Kuosia? Nurijot? Gal duoti užsigerti? Geriausiai tiktų „Stolichnaja“ prie tokių eilių! Na, už jus, į vado sveikatą!
Sovietinė propoganda nenustoja ekspluatuoti S. Bačinskaitės-Bučienės ir po mirties. Iš jos kuriamas atskiras mitas, ji daroma didžiąja poete, brukama į visus vadovėlius. Žodžiu visas tas reklaminis žaidimas verčiant TSRS AT deputatę „didžiąja poete“ ir kuriuo iki šių dienų minta mano aprašytos cypdavatkės nuo kultūros yra tik gerai TSRS įvaldyto „poetų fabriko“ produktas. Taip taip, kaip beraštis Šolochovas, Bulgakovas su savo stalinine mitologija, Majakovskis, Blokas, Jaseninas, Gorkis… visi to paties fabrikėlio produktai, kaip ir mūsų mergaitė.
Jeigu nuolat kartosi, kad tai talentai, tai visos literatūrinės ožkos tai kartos ir kartos! Galų gale, kuriamos darbo liaudies poetės mitologija apvainikuojama Stalino premija 1947 metais. Tai ir yra ta „paskutinė pergalė“, kurios mano cituotame eilėraštyje taip troško Salomėja. Taip sakant „Iki paskutinės jūros“. Viskas, net ir metaforos skolintos, ar ne, tamsta mokytoja?
Tai va, be reikalo jūs, TAMSTOS MOKYTOJOS, keikiate tuos sukairėjusius konservatorius ir suateistėjusius krikdemus. Po mano kieta ranka gautumėte po skudurą į rankas ir važiuotumėte į Kauną, Maironio paminklo mazgoti. Neleisčiau aš jums mūsų vaikams pasakoti pasakos apie lyrišką tėvynės išdavikę. Manau, kad tai jūsų ir į jus panašių, buvo sukurtas mitas apie S. Bačinskaitę-Bučienę, atgailaujančią nusidėjėlę, neva palikusią tautai „ATSIPRAŠYMĄ“, kurį ji perdavė kunigėliui, ba prieš smertį ir vėl įtikėjo.
Tai tik jūsų, literatūros mokytojų, kreivos moralės veidrodyje gali gimti tokia fantasmagorija, esą įmanoma atsiprašyti už šimtus tūkstančių suluošintų gyvenimų, už geriausius Lietuvos žmones žuvusius miškuose ir Sibire! Atsiprašiau ir tada viskas gerai? Imkit mane ir skaitykit… ir mūsų dienos kaip šventė? Tfu ir ant jūsų ir ant jūsų moralės, senos ožkos!
Na ir pabaigai. Atsirado proto bokštų, kurie komentuodami puolė aiškinti, esą žiūrėkit, kaip norvegai gražiai pasielgė su Hamsunu, kuris buvo toks Hitlerio mylėtojas, kad jam net savo Nobelio premijos medalį padovanojo! Ir net 2009 metus Hamsuno metais paskelbė! Tai va! Prieš tai norvegų teismas Hamsuną (Knutą Pederseną), beje Nobelio literatūrinės premijos laureatą, nuteisė už valstybės išdavimą ir įkišo į cypę, o po to išleidus, tiesiai įkišo į beprotnamį ir išlaikė ten iki pat mirties. 2009 metais Hamsuno minėjimo komitetas priėmė rezoliuciją, pagal kurią jokie paminklai jam neturi būti statomi, aikštės ir gatvės negali jo vardu būti vadinamos…
Beje, vienas gudruolis, beje irgi pavarde Pedersenas, kaip ir pats rašytojas, pasiūlė suteikti aikštei Hamsuno literatūrinio herojaus vardą. Ir jeigu mūsų negabūs benkunskiniai būtų bent kiek išmanesni, tai galėjo tą Salomėjos N. vardu vadintą mokyklėlę pervadinti į „Žalčių Karalienės“ ir niekas nebūtų prieštaravęs. Ale va, negudrūs primityvai, neskaito. O kur jūs buvote, tamstos mokytojos? Ir taip, nėra Norvegijoje nei vieno valstybinio paminklo Tėvynės išdavikui.
Tai tiek, apie žydrasias fėjas, kognityvinį disonansą ir senų ožkų moralę.
Senas revoliucinis velnias.
Labai svarbu žinoti faktų visumą. Taip, Salomėja puikiai eiliavo, bet Tėvynę išdavė.
Jeigu kulinaras gerai kepa blynus, ar jis gali būti išdavikas? Kodėl vis bandoma įrodyti, kad gebėjimas panaikina nusikaltimą?
Taip, tai taip… galima šiandien po laiko sapalioti ir vienaip ir kitaip, vien todėl, kad po laiko… o tada, tuo metu tik retas, nežymus, negarsus sugebėjo atsispirti to laikotarpio Stalino audrai, o jei esi gabus, talentingas, turėjai tarnauti sistemai, kad išliktum, kad išgyventum, kitu atveju – tavęs nėra. O, kas norėjo išgyventi? Tokių, palyginus, buvo vienetai.
Kurie iš tikro tikėjo Stalino saule, tokių buvo vienetai.
Tarp kitko… prisiminiau iš savo močiutės pasakojimų:
– Mano senelis prie caro tarnavo Peterburge ir 1917-ais jį ten užklupo revoliucija. Grįžęs po revoliucijos namo, savo kaimiečiams, laukiantiems „darbininkų” valdžios senelis aiškino – nelaukite, jokie darbininkai valdžios nepaėmė, valdžią paėmė „patiltiniai” (taip vadinamus banditus), kuriems nieko šventa nebuvo.
Šiandien mes gudrūs, todėl geriau nesiriekime ir nesmerkime vieni kitų, nes nežinome, pasisukus istorijos ratui, kaip ir kur atsidursime.
Na jeigu Tamsta nežinote, kur atsidursite, tai čia Jūsų problema. Bet nežinojimas nėra išankstinė indulgencija Tėvynės išdavikams.
Realybė tokia, kad poetas, rašytojas turi būti tautos priekyje ir privalo numatyti, kaip suksis istorijos ratas, o jeigu jisai tesugeba tiktai gražiai rašyti eilėraščius, tai jis nieko nesiskiria nuo to, kuris sugeba gražiai nušluoti gatvę
Ačiū, stiprus straipsnis! Sumišę literatų protai, pavyzdingai daug metų plautos smegenys…
Irgi iš atminties: „Brangus veidas jo- sustingęs vaškas, po stiklu jis miega nenubundamai…….. netiesa, mes drąsūs kaip ereliai, ties bedugnėm, pro žaibų vartus, didis kalias- bolševiko kelias, aplink žemę keturis kartus”. Davė dievulis talentą, bet jis buvo panaudotas ne žmonių gerovei, bet velnio garbinimui. Manau, kad visus Tėvynės išdavikės garbintojus reikia prilyginti kvailiams arba irgi išdavikams. Ačiū Audriui už gerą straipsnį.
Audrius rašo: ” Taigi, skaitykite venio mergos, jeigu jums patikėta mokinti mūsų vaikus literatūros. O gal Maironis jums jau ne poetas? Per poetus kalba ne vien Dievai, bet ir KGB ir NKVD ir VSD ir…tegul jus.” Klausimas: Ar Maironis gali būti prilygintas Tėvynės išdaviku?
Maironis: Poetui mirus
Poeto paslaptis, jausmus
Sejoja kritikai per rėtį;
Uždavinys mat įdomus –
Aikštėn autentiškai išdėti
Išvilkę žmogų akyse
Prieš sočią žiovaujančią minią,
Prekiauja gyva jo dvasia
Ir rodo perpjovę krūtinę
Išplėšę žingeidžiais kabliais
Jo širdžiai atilsio ramybę,
Neklaus, ar pūną kaulai leis
Paliesti savo šventenybę….
Cinikai tapo po igyto kalejimuose tam tikro kriksto…
Gerai čia Audrius suskėlė – nei pridėsi, nei atilsį! Sutinku 100%! Yra toks Darius Kuolys, 1990-1992 m. buvęs Švietimo ministras, feisbuke kelia į padanges tą kolaborantę Salomėją Nerį ir smerkia gen. Stasį Raštikį, neva, jis išdavęs Tėvynę! Aš parašiau, kad tik neišmanėlis gali šitaip rašyti (čia dar švelniai pasakiau). Pagarba Audriui, buvusiam pirmajam atkurtos Lietuvos KAM valdovui!