Audrius Stonys: Reikėtų dar kartą suvokti Baltijos kelio svarbą

Irena BABKAUSKIENĖ

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su kino režisieriumi Audriumi Stoniu.

– Kine debiutavote 1990 metais parodytu filmu „Baltijos kelias”, kurį kūrėte kartu su Arūnu Mateliu. Kalbėdamas apie šį filmą ir jame įamžintą didžiulę euforiją dėl atsivėrusios laisvės, minėjote ir tai, jog filme jaučiamas tam tikras liūdesio atspalvis, kuris nežinia dėl ko atsirado – gal dėl to, kad daugelis nesulaukė tos dienos, gal dėl intuityvios nuojautos, kad šios laimės ir brolybės akimirkos turi pabaigą. Ką šiandien, kai netrukus minėsime Baltijos kelio 33-iąsias metines, pasakytumėte apie dabartinę mūsų visuomenės emociją?

– Baltijos kelias dabar kaip niekad yra aktualus ir svarbus. Buvo laikas, kai jis buvo tapęs tiesiog gražiu, istoriniu įvykiu, tačiau dabar jis vėl įgyja labai galingą aktualumą. Nes rodo, ką iš tiesų gali padaryti vienybė, svajonė, ką gali padaryti susivienijusi Tauta. Į mūsų Baltijos kelią dabar jau atsisuka turbūt visos tautos, kurios siekia savo nepriklausomybės. Kalbėjau su baltarusiais, kurie, pabėgę nuo A.Lukašenkos režimo, atsisuka į Baltijos kelią, apie jį, kaip apie vienybės ženklą, kalba ukrainiečiai. Vienybės, kuri dabar ypač reikalinga ir labai svarbi, kuri padeda laimėti šitą karą prieš stipresnį ir žiauresnį priešininką, kokia yra Rusija.

Man atrodo, kad dabar reikėtų dar kartą suvokti Baltijos kelio svarbą, dar kartą įsisąmoninti ir jį priimti širdimi. Suvokti ne kaip kažkokią linksmą demonstraciją arba spalvingą įvykį, o įsiklausyti į šio įvykio giluminę prasmę – vienybė mums dabar kaip niekad yra reikalinga. Nes mes iš principo esame panašioje situacijoje, kaip buvome tada, prieš Baltijos kelią, kai virš mūsų kabojo milžiniška Sovietų sąjungos grėsmė.

Dabar virš mūsų, virš Ukrainos ir virš visos Europos kabo Rusijos agresijos grėsmė, ir Baltijos kelias iš tikrųjų yra atsakymas į kylančius klausimus. Raketų sistemos HIMARS Ukrainai yra be galo reikalingos, bet iš tikrųjų šitą karą Ukrainoje laimi ne „himarsai”, o Ukrainos tautos besąlygiška vienybė ir meilė savo kraštui. Ką ir mes deklaravome Baltijos kelyje.

– Rugpjūčio 23-24 dienomis vyks „Baltijos kino dienos”, kurių metu žiūrovai nemokamai galės pamatyti latvių, estų kūrėjų darbus. Ar, jūsų manymu, mes pakankamai žinome apie latvių, estų kiną, nekalbu apie profesionalus, kurie bendrauja tarpusavyje? Ar pakankamai skiriame tam dėmesio?

– Žinoma, kad per mažai. Ten yra fantastiški režisieriai, pradedant klasikais ir baigiant naujausiais kūrėjais. Bet taip jau turbūt yra, kad tai, kas vyksta kaimynystėje, mes praleidžiame. Mes turbūt geriau žinome prancūzų, vokiečių, britų kiną negu latvių ar estų, nors ten tikrai yra nepaprastai įdomių dalykų. Tad labai sveikinu „Baltijos kino dienų” idėją – laikas mums atrasti vienas kitą.

– Su kaimynais mėgstame lygintis visose srityse. Tad palyginkite latvių, estų ir mūsų pasiekimus kine – kam labiau sekasi tarptautiniu mastu, o gal žengiame vienodu žingsniu?

– Lietuvoje yra labai stiprus dokumentinis kinas, Estijoje yra įdomių vaidybinio kino apraiškų, nes jie labai bendradarbiauja su Suomija, kitomis Skandinavijos šalimis, todėl jiems lengviau daryti tą vaidybinį kiną, kuris yra žymiai didesnių resursų reikalaujantis menas. O mes, kaip sakiau, esame labai stiprūs dokumentikoje – mūsų filmai dalyvauja pačiuose svarbiausiuose kino festivaliuose, ir vaidybiniai, žinoma. Mes išties galime pasigirti pasiekimais, nes nežinau, ar Latvija, Estija galėtų pasigirti, kad turi „Venecijos liūtą”.

Mūsų dokumentiniai filmai yra laimėję pagrindinius prizus absoliučiai aukščiausios klasės dokumentikos festivaliuose – nėra nė vieno, kuriame mes nebūtume gavę pagrindinio apdovanojimo. Mūsų rezultatai faktiškai kartais yra didesni už didžiųjų kinematografinių valstybių, tokių kaip Vokietija ar Prancūzija – mes einame lygiai su jais.

Dabar turime ir naują vaidybinio kino jaunų autorių bangą. Tad kino srity situacija yra gera, procesas yra labai gyvas, dinamiškas ir labai ryškus.