Kokia grėsmė pakibo virš valstybinės kalbos? Ar Laisvės partija svarsto galimybę naikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą.
Seime baigiamas naujos kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) skyrimas.
Vyko jis slapta, tyliai, nediskutuojant apie valstybinės kalbos padėtį ir ateitį. Komitetas surengė daugybinius rinkimus tam, kad į Komisiją nepatektų nepageidaujami asmenys.
Vieni Komiteto nariai neturėjo galimybių susipažinti su kandidatais į Komisijos narius ir vadovus, o kiti nenorėjo. Komiteto pirmininkui neatėjo į galvą padiskutuoti apie valstybinės kalbos ateitį.
Tad kas vyksta iš tikrųjų?
O apie tai kas vyksta, nežino nei Seimo nariai, nei visuomenė.
Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ lapkričio 19 d. Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas pasakė „tautai nereikia rodyti kaip parlamentas priima sprendimus ir kaip gaminama dešra“.
Kadangi aš esu kitos nuomonės ir manau, kad tautai viską reikia rodyti, faktais parodysiu, kokios grėsmės kyla valstybinei kalbai.
1. Gruodžio mėnesį baigia galioti 2018-2022 metų kalbos politikos gairės.
Naujos, 2023-2030 metų gairės Seimui yra pateiktos liepos mėnesį, bet jos net nesvarstomos ir jau aišku, kad nebus priimtos.
Komiteto pirmininkas A. Žukauskas teigia, kad gaires sau turėtų ruošti naujos sudėties Komisija, nesuvokdamas, kad gairės yra valstybinis, o ne žinybinis dokumentas, neturintis nieko bendro su VLKK kadencijomis.
2. Lietuvių kalbos ateities plėtros studija, kurią parengė rimtas mokslininkų kolektyvas yra užrakinta Kultūros ministerijos stalčiuose ir Vyriausybei neteikiama.
Tuo aiškiai parodoma, kad ši Vyriausybė valstybinės kalbos ateitimi nesirūpina ir jos neįsivaizduoja.
3. Ekonomikos ir inovacijų ministerija vilkina 35 mln. eurų lietuvių kalbai lėšų skyrimą lietuvių kalbos išteklių reikalingų kuriant DI sprendimus kūrimui pagal „Naujos kartos Lietuva“ planą.
Planas buvo patvirtintas dar 2021 m., o 23 svarbiems lietuvių kalbos projektams buvo planuotas 48 mėn. vykdymo laikotarpis, tačiau dėl tokio vilkinimo projektų vykdymo trukmė sutrumpės per pusę. Akivaizdu, kad toks užsitęsęs NKL plano koordinavimas gali atsiliepti efektyviam ir kokybiškam projektų įvykdymui arba juos visai sužlugdyti.
4. Minėtoje Žinių radijo laidoje A. Žukauskas prabilo, kad nereikėtų apsiriboti Laisvės partijos pažadu panaikinti Valstybinės kalbos inspekciją.
O galima galvoti apie Valstybinės kalbos inspekcijos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos naikinimą, perduodant jos funkcijas Kalbos institutui ir universitetams, tuo iš esmės sunaikinant bet kokią nepriklausomą kalbos politiką. Institutai ir universitetai teikia projektus, dalyvauja konkursuose, tad iškilus bet kokiai sudėtingesnei situacijai yra labai lengvai šantažuojami ir valdomi.
Be to, tai yra akademinės, o ne kalbos politikos institucijos. Pagaliau, kuriai iš šių institucijų būtų suteiktos teisės?
Akivaizdu, kad institutai ir universitetai turėtų sudaryti naują komisiją tokią, kokia egzistuoja dabar.
Tik kokie būtų jos įgaliojimai?
5. Seimas ir Vyriausybė blokuoja prieš trejus metus parengtą kalbos tvarkybos ir priežiūros reformą, sustiprinančią savivaldos vaidmenį valstybinės kalbos tvarkyboje.
Neįvykdžius šios reformos ir sunaikinus kalbos institucijas, valstybinė kalba būtų pasmerkta.
6. Ar ne to ir siekiama?
Toje pačioje radijo laidoje, šnekėdamas apie valstybinę kalbą, Žukauskas pasakė, jog geriausias jos tvarkymo modelis yra jos savireguliacija.
Štai čia, atrodo, ir yra keistų valdančiosios daugumos atstovų veiksmų priežastis. Kas tuo buvo pasakyta?
Ogi tai, kad valstybinį lietuvių kalbos statusą reikia panaikinti, nes valstybinė kalba ir yra valstybinė todėl, kad ją reguliuoja valstybė.
Savireguliacija užsiima nevyriausybinis nevalstybinis sektorius.
Ar įmanoma savireguliacija įstatymdavystėje, mokesčių politikoje, sveikatos ir socialinėje apsaugoje?
Ne! Tai ką reiškia pasiūlymas valstybinei kalbai pritaikyti savireguliaciją?
Tai buvo ŠMK pirmininko pasvarstymai radijo laidoje.
Tačiau žinant, kad jis yra vienas iš Laisvės partijos lyderių, galima manyti, kad tokie svarstymai vyksta ir šioje partijoje, nes vargu ar jis drįstų tokius dalykus kalbėti vien savo iniciatyva.
Dabar esminis klausimas – valdančioji dauguma turi atsakyti kokią kalbos politiką jie siūlo? Kokią jie mato valstybinės kalbos ateitį.
Dabar mes tik matome, kad sulaikomi lietuvių kalbai skaitmeninėje terpėje skirti pinigai.
Dabar mes tik girdime, kad kalbos institucijos nereikalingos. Dabar mes tik girdime, kad valstybinė kalba galėtų būti palikta savireguliacijai.
Pagaliau mes matome žūtbūtinį norą išvengti diskusijų apie kalbos ateitį ir naują politinio sukčiavimo kultūrą – daugybinius rinkimus tol, kol bus išrinkti reikalingi žmonės.
ŠMK valdančioji dauguma parodė, kad rinkimus galima rengti tol, kol jį rezultatais jie bus patenkinti.
Šią naują demokratijos, lukašenkiškos demokratijosmodelį inicijavo A.Žukauskas bei Dalia Asanavičiūtė, o ją entuziastingai palaikė konsevatoriai Edmundas Pupinis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Paulė Kuzmickienė, Kristijonas Bartoševičius, laisvietė Silva Lengvinienė, liberalė Edita Rudelienė.
Mano galva tai yra labai pavojingas precedentas, kuris gresia ne tik valstybinei kalbai, bet ir valstybės ateičiai, nes šiandien tinkamai neįvertintas, rytoj jis gali tapti daug didesnių nemalonumų priežastimi.
Kviečiu Švietimo ir mokslo komiteto valdančios daugumos septynetuką viešai diskusijai kurioje nors televizijoje ar kitoje viešoje erdvėje. Kalbos vardan esu pasiruošęs vienas diskutuoti su jais visais septyniais.
Pasvarstykime, kokia turėtų būti valstybinės kalbos ateitis ir kokia turėtų būti kalbos politika.
Jums vis tiek nepavyks tos diskusijos išvengti, nes demokratinėje valstybėje jos užgniaužti neįmanoma, nors ir kaip besistengtumėte.
Tad diskutuokime atvirai ir garbingai.
Ar drįsite priimti mano iššūkį?
Klaikūs dalykai darosi Lietuvoje. Aš sakyčiau, kad ne tik Laisvės partija svarsto apie valstybinės kalbos statuso naikinimą, bet ir visa valdančioji dauguma, visos trys liberalų partijos. Kaip suprantu iš jų kalbų, juos visiškai tenkina tokia padėtis, kad Lietuvoje būtų galima kalbėti ir rašyti bet kokiomis kalbomis, o lietuvių mužikas prie to prisitaikys ir išmoks jas visas. Taip jau yra buvę, tai kodėl nepakartojus. Ir kuo mūsų dabartinė valdžia skiriasi nuo tų Lietuvos plikbajorių, kurie stengėsi užmiršti savo gimtą lietuvių kalbą, o kalbėti vadinamų ponų, lenkų kalba. Nes mat ta kalba šumnesnė, ją kalba Lenkijos šlėktos. Dabar lygiai tas pats, nelabai toli tenueita. Tada mūsų gimtąją kalbą išsaugo paprasti žmogeliai, valstiečiai, o dabar kas ją išsaugos? Nes dabar dauguma valstiečių virto runkeliais ir jiems viskas vienodai šviečia, svarbu, kad būtų kuo pigesnio ir stipresnio alaus. Dar ir kanapių būtų neblogai, iki pilnos laimės. Ir bus. Tai ką daryti? Galvokime visi ir pradėkime nuo savęs kiekvienas, kitaip mums kapec. O kas dėl viešos diskusijos apie kalbą ir jos ateitį, apie kurią svajoja Audrys, tai man atrodo, kad jos nebus. Visos trys liberalų partijos (dar padedant ir tariamai opozicijai) nuvažiuos buldozeriu per kalbą ir jos dalykus, ir tuo viskas baigsis. Ne gi toks didelis p. Žukauskas ar kitas „didenybė” ims ir viešai diskutuos su kažkokiu tai Audriu, kuris po kelių dienų jau bus niekas, t.y. eilinis Lietuvos pilietis. Smagu, kad Audrys dar turi entuziazmo, bet buldozerininkams tai nė motais. Jų tikslas važiuoti į priekį, nes tik už tai jiems moka pinigus. Jiems Sąžinė ir Padorumas jau nebe šio pasaulio matavimo vienetai. Bet kaip žinome diktatoriai ir diktatūros ateina ir nueina į istorijos šiukšlyną, o Tiesa, Padorumas ir kitos vertybės gyvuoja amžinai. Taigi, ką renkamės mes?