Šį rudenį baigiasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir jos pirmininko Audrio Antanaičio penkerių metų kadencija. Kaip numato Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas, šią komisiją steigia, reorganizuoja ar naikina Seimas. Seimas taip pat skiria ir atleidžia šios komisijos narius Švietimo ir mokslo komiteto teikimu.
Apie nuveiktus per kadenciją darbus ir apie Komisijos galimas perspektyvas kalbamės su VLKK pirmininku Audrius Antanaičiu.
– Gerb. pirmininke, pradėkime nuo pradžių pradžios. Būsiu atvira, kai buvote paskirtas Komisijos pirmininku, buvo nemažai abejojančių, ar gerai, kad vadovas – ne kalbininkas, kad iki tol nedalyvavęs VLKK veikloje.
– Aš lituanistas, baigęs Vilniaus universitetą. Gal kažkam abejonių kėlė tai, kad esu ir diplomuotas žurnalistas. Kai kam gali būti per sunku suvokti, kad žmogus gali būti ir lietuvių kalbos, ir žurnalistikos magistras. Nors pas mus yra net ministrų bakalaurų.
O vadovaujant VLKK svarbu ne diplomas ar laipsnis. VLKK ne akademinė, o kalbos politikos institucija. Tad lituanisto ir komunikacijos specialisto derinys yra puikus. Mums pavyko atverti ne tik VLKK, bet ir lietuvių kalbą visuomenei.
– Išties, skirtingai nuo ankstesniųjų vadovų Jūs ėmėtės kiek įmanoma plačiau su kalbos reikalais supažindinti šalies gyventojus ir pakeisti iki tol Komisijos buvusį paslaptingiausios valstybinės įstaigos statusą. Kodėl, Jūsų manymu, tai reikalinga ir ar pavyko įgyvendinti šį kadencijos pradžioje išsikeltą tikslą?
– Atsivėrimą pradėjome nuo Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, kaip bausmių įrankio statuso pakeitimo. Visuomenei labai aiškiai buvo pasakyta, kad už klaidas jūs nebūsite baudžiami, svarbiausia – kalbėkite lietuviškai. Nebijokite kalbėti. Kurkime kalbą kartu. Žmonės patikėjo. O niekuo netikinčių skeptikų liko. Tai irgi normalu.
– Be abejo, viešumas – tai tik nedidelė dalis per kadenciją Komisijos nuveiktų darbų. Kokiais pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
– Yra kuo džiaugtis. Paruošta ilgalaikė lietuvių kalbos plėtros studija, kalbos politikos skaitmeninėje terpėje gairės, atnaujintos skyrybos ir rašybos taisyklės, baigiama praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika, parengta Lietuvių kalbos prestižo programa.
Per metus teikta milijonai kalbos konsultacijų, nuolat pildomi Konsultacijų ir Terminų bankai. Parengti konkretūs lietuvių kalbos informacinėse technologijose projektai. Per šią kadenciją valstybinė kalba pasuko laisvėjimo ir modernėjimo linkme.
– Šiuo laiku kiekvienai kalbai labai svarbus skaitmeninimas. Ta linkme nemažai padaryta, bet vis tik tempai gan atsilieka nuo poreikių. Didesniems tempams išvystyti reikalingas didesnis finansavimas, kaip Seimas, Vyriausybė atsižvelgia į šį kalbai svarbų poreikį?
– Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gairėse surašyta kokie šios srities darbai padaryti pastaraisiais metais. Jie išties įspūdingi ir mane apstulbino, kad Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas apie juos nieko nežino ir tvirtina, kad projektinės lėšos išleistos, o rezultatų nėra, todėl, neva, neduodami jau ES skirti pinigai naujų programų kūrimui.
Išties, Ekonomikos ir inovacijų ministerija vilkina 35 mln. eurų lietuvių kalbai lėšų skyrimą lietuvių kalbos išteklių reikalingų kuriant DI sprendimus kūrimui pagal „Naujos kartos Lietuva“ (NKL) planą. Planas buvo patvirtintas dar 2021 metais, o 23 svarbiems lietuvių kalbos projektams buvo planuotas 48 mėnesiams vykdymo laikotarpis, tačiau dėl tokio vilkinimo projektų vykdymo trukmė sutrumpės per pusę.
Akivaizdu, kad toks užsitęsęs NKL plano koordinavimas gali atsiliepti efektyviam ir kokybiškam projektų įvykdymui arba juos visai sužlugdyti. Jei Seimo Švietimo ir mokslo komitetui ir toliau vadovaus nekompetentingas pirmininkas, o Laisvės partijos kontroliuojama ministerija blokuos kalbos technologijų kūrimą, galime sulaukti labai didelių nemalonumų.
– Šios kadencijos Seimas įvedė tris nelietuviškas raides, kurios naudotinos rašant asmenvardžius, nors Komisija tokiam sprendimui ir nepritarė. Ką manote apie tokį Seimo narių požiūrį į lietuvių kalbą?
– Šiuo atveju svarbu ir požiūris į lietuvių kalbą, ir požiūris į mūsų valstybės konstitucinius pamatus. Dėl trijų raidžių galima ginčytis, diskutuoti, ieškoti geriausio sprendimo. O štai dėl Konstitucijos – ne. Po Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad asmenvardžiai dokumentuose rašomi lietuviškai lietuviškomis raidėmis, bet koks kitoks sprendimas, kuriam nepritaria VLKK yra galimai pažeidžiantis Konstituciją. Tą Seimo valdančioji dauguma suvokė, bet į tą ir nusispjovė.
Kalba kažkam gali nebūti vertybė. Bet Konstitucija yra mums privaloma ir jos mindymas yra neleistinas. Dabar vadinamasis „trijų raidžių“ reikalas vėl grįžo į Konstitucinį teismą.
– Ir šiai VLKK kadencijai nepavyko išjudinti konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo atnaujinimo, o tiksliau naujo priėmimo, nes dabartinis įstatymas priimtas dar 1995 metais. Dėl ko taip atsitinka: ar Komisija tuo per menkai rūpinasi, ar stabdžių esama Seime?
– Aš nuolat raginau Seimo narius ruošti ir teikti Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo projektą. Siūliau pagalbą. Vieną kartą jau lyg ir buvome priartėję, bet projektas buvo atsiimtas. Dabar nieko nėra. Ne Komisija teikia projektą, o Seimas pats turi jį paruošti.
Deja, atrodo, kad jam neužtenka kompetencijos, nes Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas aiškina, kad jis privertęs VLKK jį paruošti, nors to įstatymo aktualaus projekto apskritai nėra Teisės aktų registre. Ką jau čia bekalbėti…
– Ar nekyla abejonių, kad šio įstatymo stabdymas Seime turi ir užslėptąjį tikslą – sumažinti lietuvių kalbos svarbą valstybiniu lygmeniu, juo labiau, kad kalbėdamas per Žinių radiją Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas užsiminė, kad Seimo daugumos planuose – naikinti VLKK, o Laisvės partijos rinkimų programoje užsibrėžtas tikslas panaikinti Kalbos inspekciją. Tad, atrodo, yra grėsmė, kad gali nebelikti nė vienos valstybine kalba besirūpinančios institucijos?
– Laisvės partijos programoje tikrai yra numatyta naikinti Valstybinės kalbos inspekciją. Partijos vadovai niekur nėra pasakę, kad šio pažado jie nevykdys. Dar daugiau. Artūras Žukauskas prakalbo, kad galvojama ir apie VLKK naikinimą.
Tokių planų realizavimas apskritai grėstų valstybinės kalbos ateičiai, nes akademinės institucijos, kurios, neva, galėtų perimti VLKK ir VKI funkcijas, neužsiima ir negali užsiimti kalbos planavimu ir politika. Tačiau komiteto pirmininkas galvoja, kad valstybinę kalbą galima palikti savireguliacijai.
Šiandien vis labiau aiškėja Laisvės partijos ir konservatorių bendras sąmoningas siekis lietuvių kalbą stumti tik į buitinio vartojimo erdvę.
– Kaip valstybinei kalbai gali atsiliepti šiandieninė geopolitinė padėtis ir kaip reikėtų pasirengti vienokiems ar kitokiems iššūkiams?
– Geopolitinė padėtis lietuvių kalbai niekada nebuvo paprasta. Pradedant karaliaus Mindaugo laikais, baigiant šiomis dienomis. Iššūkių daug, svarbu kaip juos atlaikysime ir kokias pamokas išmoksime. O jei trumpai, tai šiandien turime suprasti, kad lietuvių kalba yra tarptautinė kalba ir išnaudoti šią aplinkybę. Suteikti lietuvių kalbai tarptautinės mokslo kalbos statusą.
Paversti kalbą šimtaprocentine informacinių technologijų kalba. Rasti „sugyvenimo“ būdą Lietuvoje su anglų ir kitomis didžiosiomis kalbomis.
Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir civilizuotą pasaulį akivaizdoje integruoti Lietuvoje atsiradusius naujus žmones naudojant ir vartojant lietuvių kalbą. Sukurti viešą skaitmeninę erdvę visuomeninei kalbos minčiai.
Atnaujinti valstybinės kalbos teisinę bazę ir neleisti dabartinei valdančiajai daugumai sugriauti to, kas yra sukurta.
Tikėkimės, kad dabar jai neužteks laiko, o naujos kadencijos Seime tų destruktyvių jėgų nebeliks.
