Turbūt neturėjau nustebti, bet nustebau, kai su „Erasmus+“ mainų programa atvykęs į Austrijos sostinę Vieną pamačiau plakatus, kviečiančius kartu švęsti šimtąsias spalio revoliucijos metines.
Buvo 2017-ieji, lygiai šimtas metų po saujelės lunatikų ir krūvos kriminalinių nusikaltėlių įvykdyto perversmo. Vienoje spalio revoliucija buvo paminėta renginiu, pavadintu „Revolution ist nicht Geschichte“ – „Revoliucija nėra istorija“. Universitetą supančiuose kvartaluose plakatai buvo ant kiekvieno gatvės žibinto – raudona vėliava, gaublys, Leninas ranka rodo į šviesų rytojų.
Tai buvo ne išimtis, o taisyklė. Socialiniai mokslai buvo įsikūrę sovietinės statybos ligoninę primenančiame griozde, netoli senamiesčio įkištame tarp dailaus Vienos architektūrinio paveldo. Viduje – vėliavos su kumščiais, revoliucingi užrašai ant turėklų, lipdukai „sunaikinkime dešinę“ ir t. t. Atmosfera atsidavė tokiu pat rėksmingu smurtingumu, koks tiktų neonacių parade – tik visi šūkiai buvo kairuoliški.
Studijų procese nuo to buvo neįmanoma pabėgti. Ne visi studentai ar dėstytojai buvo kairiųjų pažiūrų, bet kairieji sugerdavo neproporcingai daug eterio.
Pavyzdžiui, Rytų Europos studijoms skirtuose seminaruose reikėdavo paruošti pristatymą pagal akademinius tekstus, jį pristatyti auditorijai ir pabaigoje iškelti klausimą diskusijai. Štai vienas iš klausimų, kuriuos diskusijai iškėlė studentai: „Ar Rytų Europos šalys galėtų grįžti prie valstybinio socializmo?“
Man buvo netikėta. Sumišęs pakėliau ranką ir paklausiau, ar tai pokštas. Mergina auditorijos priekyje pabandė pašmaikštauti:
– Galima būtų klausti, ar kapitalizmas nėra pokštas!
Tada kažkas iš auditorijos pasakė, kad kapitalizme žmonės yra nelygūs savo turtu, o komunizme – lygūs skurdu, ir diskusija nutrūko. Vėliau paaiškėjo, kad su mergina, bandžiusia juokauti kapitalizmo tema, sunku dirbti grupėje – išsiskyrus nuomonėms, ji savo kolegas apkaltino prieš ją nukreiptu rasizmu. Ji buvo baltaodė, bet šiek tiek tamsesnės odos – galbūt kilimo iš Artimųjų Rytų arba Lotynų Amerikos.
Panašaus karingumo pilna ne tik Paryžiuje, Valensijoje, Miunchene ar Bolonijoje. Tai jau seniai visai madinga ir Lietuvoje. Teorijos, kiek pretenzingai vadinamos „kritinėmis“, dėstomos socialinių ir humanitarinių mokslų studentams. Jos daugiau ar mažiau sukasi apie siekį demaskuoti Vakarų mene, politinėje kultūroje, institucijose bei kasdieniuose santykiuose pasislėpusią „ideologiją“, kuri suprantama pagal Marxo sukaltus rėmus – kaip klaidinga sąmonė, pateisinanti ekonominį išnaudojimą, lyčių nelygybę, ksenofobiją ir heteronormatyvumą.
Tačiau galbūt svarbiausias čia ne universitetas, o internetas – socialiniai tinklai, memai ir iš jutubo entuziastingai šnekanti suprakaitavusi Slavojaus Žižeko galva. Ne viskas ten vyksta rimtai. Interneto kultūra – persunkta ironijos. Bet ką pradžioje žmonės galvoja ir daro ironiškai, neretai vėliau ima daryti visu rimtumu.
Ne vienas autorius – pavyzdžiui, Ericas Voegelinas ar Alainas Besançonas – yra pastebėjęs keistą marksistinės ideologijos ir gnostiško kulto panašumą. Marksistinės ideologijos požiūriu blogis yra persmelkęs visą socialinį gyvenimą. Į filosofiją, religiją ar meną siūloma žvelgti kaip į vaizdą iškreipiančius akinius, pateisinančius prievartą ir išnaudojimą. Praregėti – vadinasi, pripažinti, kad vienintelė reikšminga tiesa yra išnaudojimu grįsti ekonominiai santykiai tarp kapitalistų ir proletarų. Apšviestiesiems perduodamas žinojimas, paliktas pranašų – Marxo, Engelso, Gramscio – ir saugomas kulto tarnų – komunistų partijos ir internacionalo.
Vėliau kairioji ideologija keitėsi, bet visą „sistemą“ persmelkusio blogio idėja niekur nedingo. Blogis yra neapčiuopiamos, bet mūsų veiksmuose ir žodžiuose atpažįstamos abstrakcijos – kapitalizmas, ksenofobija, patriarchatas. Tai – lyg piktosios dvasios, apie kurias iš slaptųjų tekstų sužino apšviestieji ir nuo kurių ginamasi akademinėse konferencijose kartojant ritualines formules iš Michelio Foucault ar Jacques’o Derrida knygų.
Štai pavyzdys: tekstas pavadinimu „Smurtas, persismelkiantis visur“, publikuotas kairiojo studentų judėjimo „Šauksmas“ interneto puslapyje. „Moderni visuomenė kuria apgaulingą įspūdį, kad gyvename pasaulyje, grįstame vien racionaliais ir sąmoningais pasirinkimais, o ne smurtu“, – dramatiška teksto pradžia, o toliau – maždaug tokie argumentai: pirma, smurtas yra ne tik fizinis žalojimas, o bet koks „dominavimu“ grįstas santykis. Antra, hierarchija grįstų santykių poreikis kyla iš patriarchalinės mąstysenos, kuri yra persmelkusi mūsų kasdienį gyvenimą (bendravimą, filmus, institucijas) ir skatina mus siekti dominavimo („Patriarchalinis mąstymas iš kartos į kartą perduodamas per daugybę institucinių mechanizmų, tokių kaip šeima, švietimo sistema, ekonominė sistema ir medijos. To mokomės nuo pat vaikystės. (…) Vaikai patriarchalinės kultūros yra apsupti iš visų pusių.“).
Trečia, „kapitalizmas taip pat yra pastatytas ant dominavimo mechanizmų – darbuotojų paklusnumo vadovams ir įmonių tarpusavio konkurencijos rinkoje“. Tad smurtas mus supa nuolat, jis yra mūsų visuomenės funkcionavimo principas, o kapitalizmas yra neatsiejamas nuo patriarchato ir smurto.
Kaip giliai į mūsų kasdienybę įsigėrę smurto nuodai? Autorius vienareikšmiškai neatsako ir nepasiūlo smurto apibrėžimo, kuris leistų pamatuoti, kur esama smurto ir kur jo nėra. Bet iš jo minimų pavyzdžių tenka daryti išvadą, kad smurtas įsiskverbęs giliai ir kad jo pilna net ten, kur šiaip neįtartum: „Darbdaviai ir vadovai turi milžinišką galią nustatyti, kada, kaip, kiek ilgai ir kur dirbs darbuotojai, kada jie galės pietauti, eiti namo, ką turi sakyti ar kaip apskritai elgtis.“ Ar „smurtas“ reiškia bet kokius santykius, kur vienas įsako, o kitas paklūsta? Į šį klausimą irgi neatsakoma, bet iš to, kaip dėliojami argumentai, galima suprasti, kad atsakymas, ko gero, yra „taip“.
Reikalavimas kasdienybėje būti „politiškai korektiškam“ vieniems tampa slegiančia našta, o kiti pyksta, kai mato, kad jo nepaisoma. Rezultatas – išsipildanti pranašystė: kasdienis gyvenimas iš tikrųjų politizuojamas.
Ką daryti? Tik pačioje pabaigoje autorius pripažįsta, kad „sunku įsivaizduoti visuomenę be smurto“, paragina problemą spręsti naudojant „platų sprendimų arsenalą“. Dar priduria, jog klausimas, ką daryti, „nusipelno tokio pat ilgio, jei ne ilgesnio, straipsnio“ (tad dabar jis išsamiai į jį neatsakinės), ir nurodo kelis nežinia ką tiksliai reiškiančius sprendimo pavyzdžius: „Esminiai akcentai turėtų būti ties sisteminiais pokyčiais, pradedant švietimo sistema ir baigiant ekonomine politika, kuriant masinį judėjimą, besipriešinantį patriarchaliniam mąstymui.“
Aišku, kad argumentai – kvaili. Hierarchijos egzistuoja todėl, kad jos – be galo efektyvus būdas spręsti organizavimosi ir atsakomybės pasidalinimo problemą. Verslo įmonių, mokyklų, universitetų, ligoninių, net ir kairuoliškų studentų organizacijų veikla yra paremta hierarchijomis – kas nors turi prisiimti atsakomybę ir kartu gauti galią spręsti. Jei nuspręsti, kada žmogus turi ateiti į darbą – smurtavimas, ką daryti įmonės vadovui, kuris yra atsakingas už rezultatus ir bendro darbo organizavimą? Ir ar ne todėl tenka slėptis nuo klausimo „kokia alternatyva?“, kad hierarchiniams santykiams nėra alternatyvos?
Atsisakyti hierarchinių santykių darbovietėse iš esmės reikštų atsisakyti samdomo darbo, koks jis mums pažįstamas. O samdomam darbui tėra trys alternatyvos: darbas savo paties įmonėje (ar dirbtuvėje, ūkyje), savanoriškas darbas be atlygio ir „savanoriškas“ darbas be atlygio – vergija.
Hierarchiniai santykiai nėra savaime blogi. Tik dėl to, kad turi tam tikrą valdžią vaikams, tėvai gali jais deramai pasirūpinti. Tėvams gali tekti nurodyti, kaip vaikams rengtis, su kuo draugauti, kada valgyti, praustis, daryti namų darbus ar eiti miegoti. Tai ne smurtas ir ne bloga linkintis dominavimas, o rūpestis. Galia nebūtinai reiškia piktavalę kontrolę, ji gali būti naudojama parodyti globojančiai ir saugančiai meilei.
Jei bandysime išrauti hierarchinius santykius su šaknimis – ar vienintelis kelias nėra sukurti represyvią biurokratinę priežiūros sistemą, kurios griežtos taisyklės varžys labiau nei patriarchalinis mąstymas, nuo kurio neva kenčiame dabar?
Bet trumpam pamirškite argumentus. Atkreipkite dėmesį į dramą. Atkreipkite dėmesį į visagalį blogį, persmelkusį visa, kas mus supa. Atkreipkite dėmesį į tai, kad tamsybėse ir nežinioje gyvenanti dauguma priima „smurtą“ kaip normalią kasdienybės dalį, ir tik apšviestųjų mažuma supranta, jog iš tiesų viską valdo pasislėpusios piktavalės jėgos.
Galbūt šitas materialistinis gnosticizmas traukia žmones dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių juos traukia sektos – jis siūlo priklausymo vietą, tegul daugeliu atvejų ji – tik įsivaizduojama. Galbūt dažnu atveju veikia paprasčiausias mados faktorius. Bet, ko gero, priežasčių yra daugiau.
Galbūt ideologinis angažavimasis siūlo pastangų prasme gan taupų būdą pasijusti geru žmogumi. Tarkime, kas nors rimtai susipyko su savo mama. Santykiai nutrūko, ir jau metus abi pusės nebekalba viena su kita. Iš tikrųjų nuoširdžiai susitaikyti ir rasti būdą bendrauti toliau gali būti sunku. Reikėtų įdėti pastangų, kantrybės ir įsiklausymo. Bet sėkmės atveju abi pusės patirtų realų pokytį į gera. Ir meilė artimui būtų tikrai parodyta.
Nueiti į feministinį renginį, pasidalinti įrašu socialiniuose tinkluose ar nupiešti grafitį SUNAIKINKIME KAPITALIZMĄ, IŠSAUGOKIME PLANETĄ – nepalyginamai lengviau (toks grafitis tikrai buvo atsiradęs Vilniuje). Prieš save ir prieš bendraminčius gali jaustis geru žmogumi, nes tau rūpi pabėgėliai ar aplinkosauga. Tik tiek, kad praktiškai visa tai nieko nekeičia (išskyrus tai, jog grafičiai tikrai subjauroja sienas). Vienintelis realus pokytis – įsikalbėta iliuzija, kad tau rūpi žmonės. Juk daug lengviau mylėti žmones, kurie yra kažkur toli, nei tuos, kurie yra šalia.
Nebandau pasakyti, kad politika yra nesvarbi ar kad rūpestis dėl didžiųjų problemų – nereikšmingas. Tiesiog sveika politikos vieta daugumos žmonių gyvenime – paraštėse, o ne centre. Į centrą su šūkiu „privatu yra politiška“ ją stumia kairieji ideologai. Reikalavimas kasdienybėje būti „politiškai korektiškam“ vieniems tampa slegiančia našta, o kiti pyksta, kai mato, kad jo nepaisoma. Rezultatas – išsipildanti pranašystė: kasdienis gyvenimas iš tikrųjų politizuojamas.
Kai įsigali ideologija, teigianti, kad nusistovėjusios racionalios diskusijos, atrankos į bendruomenei svarbias pozicijas ir teisingumo įgyvendinimo normos tėra priespaudą įtvirtinti skirta apgaulė, žmonės tikrai ima ardyti civilizuotą gyvenimą užtikrinančias institucijas bei normas.
Galbūt kairioji ideologija patraukli, nes žaidžia pykčiu ant suaugusiųjų pasaulio. Paaugliškas maištas, vedamas Jeano Paulio Sartre’o veikalus primenančio absoliučios laisvės troškimo, su nepasitenkinimu klausia: „Kodėl taip reikia? Kodėl turiu atitikti reikalavimus? Kas pasakė, kas yra normalu?“ Tai gali būti teisėti klausimai, kuriems reikia gerų atsakymų. Bet dažniausiai tai tėra būdas išreikšti pyktį.
Atsakomybė ir reikalavimai yra neatsiejama suaugusio žmogaus gyvenimo dalis. Tiek darbe, tiek namuose mus nuolat supa žmonės, kuriems reikia mūsų kantrybės, dėmesio ir pastangų. Kartais atrodo, kad iš mūsų reikalaujama daugiau, nei sugebame. O nesėkmės – neišvengiamos. Kartais mūsų pastangų neužtenka, kartais nutinka kas nors, kas nepriklauso nuo mūsų pastangų – ligos ar kiti nelaimingi įvykiai.
Būti atsakingam už savo gyvenimą – nelengva. Daug lengviau tarti sau, kad kas nors kitas nedavė man to, ką privalėjo duoti. Manoji kančia ima rodytis kaip kieno nors kito atsakomybė – suaugusiųjų, sistemos ar „visuomenės primestų normų“. Tuomet piktai užsipulti tuos, kurie toje „sistemoje“ sėkmingi, ima atrodyti kaip pagrįstas siekis atkurti pažeistą teisingumą. Kairioji ideologija suteikia protingai skambančių argumentų pykčiui pagrįsti ir kartu jį kaitina. Ji duoda naujus vardus kaltininkams – „kapitalizmas“, „patriarchatas“ ir t. t.
Pyktį siūbuoja ir komunikacijos stilius. Anglakalbio interneto kairiesiems būdinga kalbėti pakeltu ar pasyvia agresija persunktu tonu, įsiūbuojant įžeisto teisingumo jausmą tiek sau, tiek savo auditorijai. Įsivaizduokite, kad tokie vaizdai ar žinutės sudaro nemažą dalį jūsų internete matomo turinio. Greičiausiai pyktis pagautų ir jus. O jaustis supykusiam dėl neteisybės gali būti visai malonu.
Beje, esama ypatingo žmonių tipažo, kurie savo gyvenimo būdą paverčia normų laužymu ir kartais tvirtina, kad visuomenės primestos normos jiems yra niekas ir nieko nereiškia. Ar kada pastebėjote, kad jie supyksta netyčia susidūrę su tomis normomis? Manau, kad jie slapta mėgaujasi savo pykčiu. Žmonės, kuriems tikrai nerūpi visuomenės primestos normos, nebando kiekviename žingsnyje to įrodyti. Jie gali pastebėti, kad vienos iš tų normų kvailos, o kitos – reikalingos, bet jie taip lengvai nesileidžia jų įsiutinami.
Aišku, aš galiu tik spėlioti apie priežastis, kodėl žmonės renkasi tikėjimą kairiąja ideologija. Užtat nereikia spėlioti, ką sukelia šios ideologijos virtimas visuotine mada. Didžioji problema yra ne karingai lunatikuojantys jaunuoliai. Žinoma, jie pripaišo grafičių, Vakaruose – apipila sriuba kokį meno kūrinį ar gelbėdami planetą užblokuoja vieną kitą kelią.
Taip, tai įžūlus elgesys, nukreiptas prieš žmones, kurie iš tikrųjų niekuo nenusikalto. Bet tai – palyginti menkniekis. Didžioji problema yra įvairiausiose komisijose, teisėkūroje, tarybose ir ministerijose besitrinantys politikos formuotojai, kurie išaugo iš tokių jaunuolių ir kuriems tokie jaunuoliai yra paranki už virtualios nugaros stovinti minia.
Kai įsigali ideologija, teigianti, kad nusistovėjusios racionalios diskusijos, atrankos į bendruomenei svarbias pozicijas ir teisingumo įgyvendinimo normos tėra priespaudą įtvirtinti skirta apgaulė, žmonės tikrai ima ardyti civilizuotą gyvenimą užtikrinančias institucijas bei normas. Ir kai tiesa, jog nėra jokių tiesų, tampa privaloma, už tiesos sakymą pradedama bausti.
Ideologiniai fanatikai patys nesustoja. Viskas, kas egzistuoja, jų akimis, yra paliesta nuodėmės prieš lygybę, nebent būtų įrodyta kitaip. Mums pažįstamo žmogiško gyvenimo atributai – vyriškumas ir moteriškumas, šeima, mandagumas, vaikystė ir tėvystė, tauta, religija, net pati kalba – turi būti paaukoti ant progreso altoriaus, kad mums tektų palaima gyventi tikrai lygių ir laisvų individų visuomenėje. Tada būsime apvalyti nuo mūsų santykius ir kūnus suteršusio blogio. Perfrazuojant G. K. Chestertoną – daugelis naujų idėjų tėra senos erezijos.
