Galbūt pripratome girdėti naujienas apie prastėjančią Lietuvos demografinę situaciją. Šių metų sausio pradžioje buvo pateikti 2023 m. gimstamumo duomenys. Suminis gimstamumo rodiklis pernai buvo 1,18 vaiko vienai moteriai. Ir rodiklis kasmet krinta – pernai gimė 30 proc. mažiau kūdikių nei 2018 m. Per penkerius metus gimstančių vaikų skaičius sumažėjo beveik trečdaliu!
Jei tai jūsų nesukrečia, pagalvokite apie štai ką: 2024 m. Lietuvoje vaikų gimė beveik tris kartus mažiau nei 1991 m. Tais metais gimė 55 tūkst. vaikų, pernai – 20 623 vaikai. Kaži, ar žmonijos istorijoje yra daug precedentų, kai gimstamumo skaičiai taip staigiai kristų.
Kai mokiausi mokykloje, geografijos vadovėlis mus skatino jaudintis dėl nevaldomo populiacijos augimo. Šiandien daugelyje pasaulio valstybių ir praktiškai visame Vakarų pasaulyje vaikų gimsta per mažai, kad populiacijų dydis liktų stabilus. Mūsų amžiaus piramidės visai nebėra piramidžių formos.
Laikui bėgant šią tendenciją darosi vis sunkiau pakeisti – jei dešimtmetį ar du (ar tris, ar keturis) viena moteris vidutiniškai susilaukia mažiau nei dviejų vaikų, greitai vaisingo amžiaus moterų sumažėja, o sumažėjus potencialių motinų, toliau gimsta mažiau vaikų.
Gimstamumo mažėjimas sukuria daugybę problemų. Ekonomikos augimas daugelyje Vakarų valstybių stagnuoja, viešųjų paslaugų sektorius skundžiasi finansavimo trūkumu, trūksta gydytojų ir rūpybos darbuotojų, o gydymo įstaigose ilgėja eilės. Vakaruose, o galbūt greitu metu ir Lietuvoje, kyla įtampos dėl masinės migracijos. Tačiau visos šios problemos bent iš dalies yra šalutiniai poveikiai vienos didelės problemos – demografinio disbalanso. Ir gimstamumui toliau mažėjant problemos tik gilės.
Pagalvokite apie Lietuvą. Mūsų verslininkai, Pramonininkų konfederacijos atstovai laikas nuo laiko pasiskundžia darbuotojų trūkumu ir mūru stoja už imigraciją. Tuo tarpu mūsų saugumo tarnybos laikas nuo laiko viešai pasiskundžia, kad imigracijos srautas per didelis, kad būtų veiksmingai suvaldomos šnipinėjimo priešiškoms valstybėms ir kitos saugumo grėsmės. Abiejų šių problemų šaknis yra demografinė žiema – jei netrūktų darbuotojų, nereikėtų tiek imigrantų, o jei nereikėtų tiek imigrantų, būtų lengviau tvarkytis su šnipais.
Ilgą laiką Vakaruose ant mažėjančio gimstamumo skylės buvo klijuojama lipni juosta – masiškai leidžiama atvykti migrantams iš ne tokių turtingų, populiacijos mažėjimo nepatiriančių šalių. Bet tai nėra ilgalaikis sprendimas vien dėl to, kad gimstamumo rodikliai šiandien krinta visame pasaulyje.
Britų autorė Louise Perry tai apibūdina kaip savotišką pačioje modernybėje glūdinčią įtampą. Ji mintį išreiškė gan techniškai skambančiais žodžiais: „žmonės, nuo kurių priklauso modernybės išlikimas, nesugeba reprodukuotis, kas reiškia, jog pati modernybė nesugeba reprodukuotis.“ Anot jos, gimstamumo kritimas yra iššūkis pačiam moderniam gyvenimui. „Žmonės, nekvaršinantys sau galvos dėl mažo turtingų šalių gimstamumo, paprastai įsivaizduoja, kad gyvenimas bus koks buvęs, tik su mažiau žmonių“, – teigia L. Perry ir priduria, kad taip manyti – klaidinga.
Gerovės valstybės institucijos yra priklausomos nuo darbingo amžiaus žmonių, kurie dirba jose arba išlaiko jas mokėdami mokesčius. Neįmanoma tikėtis, kad jos imtų veikti efektyviau mažėjant proporcijai tarp dirbančiųjų ir gaunančiųjų paslaugas bei kitas gėrybes (nebent įvyktų stebuklingas technologinis proveržis – bet technologijų kūrimas ir pritaikymas irgi priklauso nuo darbingo amžiaus žmonių kiekio ir darbingumo). Be populiacijos augimo pensijų sistema yra tiesiog finansinė piramidė. Man dabar trisdešimt ir aš būsiu labai nustebęs, jei senatvėje gausiu pensiją, kuri leis man išsilaikyti.
Kas lemia mažą gimstamumą? Galima kaltinti vaikų auginimui nepalankią ekonominę aplinką. Pavyzdžiui, būsto kainos didžiuosiuose Vakarų pasaulio miestuose yra išaugusios, o jei nori turėti šeimą, reikia ir didesnio būsto.
Bet vien sunkiu gyvenimu neišeina paaiškinti gimstamumo kritimo. Nes gimstamumas yra mažiausias ne tose šalyse, kur gyvenimas materialinio aprūpinimo prasme sunkus, o ten, kur jis lengvesnis. Kuo didesnis šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, tuo mažesnis gimstamumas – koreliacija beveik tobula.
Tad galbūt paaiškinimo reikia ieškoti ne ekonomikoje, o kultūroje. Pavyzdžiui, moderniems žmonėms būdingas beprecedentis mobilumas – dažnai žmonės mokytis ar dirbti šiais laikais keliasi į kitus miestus ar valstybes. Šalutinis šios tendencijos poveikis toks, kad seneliai ir kiti šeimos nariai, kurie galėtų padėti auginti vaikus, dažnai lieka kitame mieste ar net kitoje šalyje.
Kultūriniai pokyčiai, kai trumpalaikių santykių modelis po truputį išstumia ilgalaikių, santuoka grįstų santykių tarp priešingų lyčių modelį, irgi nepadeda gimstamumui. Kas gi norėtų tapti tėvu ar (ypač!) motina, kai niekada nežinai, kada tavo antra pusė ras ką nors geresnį?
Be to, kai norma tampa vaikų susilaukti artėjant trisdešimtmečiui, perkopus trisdešimtmetį arba apskritai vaikų neturėti ir dėl to nesijaudinti, pasikeičia žmonių lūkesčiai santykiams. Kai trumpalaikiai romantiniai santykiai tampa norma, norint sukurti šeimą tampa sunkiau rasti partnerį, kuris irgi to norėtų.
Papročiai ir bendruomenės, kurios ikimoderniais laikais padėdavo auginti vaikus, šiandien yra praktiškai išnykę. Vietoje kaimo, kurio reikia išauginti vaikui, šiuolaikinė motina iš valstybės gauna išmoką, darželį, į kurį gali išsiųsti savo vaiką tam, kad pati jo nematydama dirbtų, darytų karjerą ir mokėtų mokesčius, ir vaiko teisių apsaugos tarnybą, kuri paims vaiką, jei motina visai nesusitvarkys arba jai pavažiuos stogas. Ji galbūt dar turi vyrą, kuris grįžta namo vakarais ir savaitgaliais – bet turint galvoje Vakarų visuomenėse (ir visame pasaulyje) byrančią šeimos struktūrą, dėl to anaiptol nėra jokių garantijų.
Daugybė moterų kaip vieną didžiausių ar net didžiausią motinystės iššūkį įvardija buvimą vienumoje su mažu vaiku nuo ryto iki vakaro – socialinę izoliaciją, kurią vienišumu aplenkia nebent kalėjimas. Mano asmeninė tėvystės patirtis irgi rodo, kad sunkiausia buvimo dviese su mažu vaiku dalis yra ne keičiamų sauskelnių smarvė, bet tai, kad gan ilgai reikia išbūti neturint su kuo pabendrauti. Kad mamoms skirtame internetiniame turinyje vis minima pogimdyvinė depresija – visai nestebina.
Kalbant apie gimstamumo kritimo priežastis, neįmanoma nepaminėti kontracepcijos. Ko gero, iki jos paplitimo žmonės neretai tapdavo tėvais ne ieškodami ilgalaikio tėvystės įsipareigojimo, bet trumpalaikio malonumo. Taip gamta tarsi apmaudavo žmones – „galvojai, truputį pasilinksminsi, cha, dabar tu dvidešimt metų turėsi rūpintis vaiku.“ Mes išdūrėme gamtą išradę kontracepciją. Gamta atsilygindama išdūrė mus – gavome gimstamumo krizę.
Lousie Perry pastebi, kad atrodo, jog kuo žmonės darosi modernesni, tuo labiau krinta gimstamumas. Tai galioja net ir skirtingiems žmonėms, gyvenantiems toje pačioje šalyje. Mažiausiai vaikų Vakarų visuomenėse susilaukia būtent nereligingi, progresyvių ar liberalių politinių pažiūrų žmonės. Religingumas, rodos, veikia kaip gimstamumo kritimą stabdantis veiksnys. Be to, kuo uždaresnė ir tam tikra prasme radikalesnė yra religinė bendruomenė, tuo aukštesnis jos gimstamumo rodiklis. Amišiai Amerikoje šiuo metu išgyvena tiesiog demografinį sprogimą. Į šią tendenciją atkreipęs dėmesį sociologas Ericas Kauffmanas netgi parašė knygą pavadinimu „Ar religingieji paveldės Žemę?“ (angl. Shall the Religious Inherit the Earth?) ir jo atsakymas į klausimą buvo – iš esmės, taip.
Statistinius gimstamumo rodiklius lemiantys individualūs sprendimai turėti ar neturėti vaikų yra susiję su požiūriu į tai, ką vertiname kaip svarbius dalykus. Gali būti, kad tapę turtingesni, įpratę kasmet kelis kartus važiuoti atostogauti į užsienį, keliskart per savaitę (ar net per dieną) valgyti mieste, įsigiję įvairių brangių hobių, žmonės arba nusprendžia neturėti vaikų, arba atideda tai tol, kol daugiausia spėja susilaukti vieno ar dviejų. Pakapsčius giliau mūsų problema tokia: mes gyvename kultūroje, kuri nuolat kala mums į galvas, kad patirti trumpalaikį pasitenkinimą ir išvengti diskomforto – geriau ir svarbiau už viską.
Turėti vaikų galbūt atrodo kvaila, žvelgiant į pasaulį per akinius pasaulėžiūros, už viską labiau vertinančios kuo greitesnį trumpalaikį pasitenkinimo jausmą. Turėti vaikų reiškia, kad ir tėvui, ir motinai (bet ypač motinai) reikės į rūpestį vaiku įdėti daug pastangų, kantrybės, patirti įvairaus diskomforto ir net skausmo. Atlygis už tai yra ilgalaikis pasitenkinimas ir prasmės jausmas, su vaiku užmegztas santykis (ne visada, bet gana dažnai vaikai tampa vienais artimiausių žmonių savo tėvų gyvenime).
Daugeliui žmonių būna nelengva derinti karjerą ir tėvystę ar motinystę. Bet skundas, kad vaikai yra kliūtis karjerai, remiasi keistu pasaulio suvokimu – lyg „daryti karjerą“ būtų tikslas savaime ir visa kita, įskaitant ir vaikų auginimą, svarbą ar vertę įgautų pagal tai, kiek tai karjerai padeda ar trukdo. Realybėje vaikų auginimas yra daug panašesnis į tikslą savaime nei karjeros darymas. Netikiu, kad daug žmonių mirties patale galvoja, kad gyvenimas nusisekė, nes pavyko iš „specialisto“ tapti „vyr. specialistu“ ar panašiai.
Hedonizmo problema (ar viena iš problemų) ta, kad jis pats save suvalgo – jis naikina hedonistiniam gyvenimo būdui būtinas sąlygas. Mums reikia kultūros, kuri skatintų ne trumpalaikio pasitenkinimo, bet ilgalaikio prasmingumo ieškojimą. Motinystė ir tėvystė – ne vienas iš daugelio hobių ar vienas iš daugybės kitų gyvenimo būdo pasirinkimų. Tai daug jėgų reikalaujantis ir daug atpildo teikiantis pasiaukojimas. Visų mūsų ateitis priklauso nuo to, kad žmonės renkasi auginti vaikus.
Man atrodo, kad be kažko panašaus į tai, ką britų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas pavadino „kosmoso patriotizmu“, labai sudėtinga rasti priežasčių, kodėl vaikų turėti yra verta. „Kosmoso patriotizmas“ reikštų pamatinį nusiteikimą, kad pasaulis ir ypač žmonių pasaulis yra geras ir išsaugoti vertas dalykas. Augindami vaikus mes dalyvaujame kovoje už žmonių pasaulio išsaugojimą – dar daugiau, darome tai padėdami nuo mūsų labai priklausomam ir labai artimam žmogui atsistoti ant kojų tam, kad ateityje jis galėtų toliau nešti kovos už žmonių pasaulį vėliavą.
Jauni žmonės bijo greit patekt į kalėjimą dėl vaikų teisių pseudo įstatymų. Bijo, kad oligarchai už netinkamą auklėjimą ar pliaukštelėjimą iš jų iškart atims viską – būstą, pragyvenimo šaltinį ir t.t. Negi nematote kokios škalienės kuria šiandien įstatymui ir vadovauja kariuomenei, kuri žada atremt Putino Rusijos puolimą. Beje, Rusija tebeturi tas pačias sąjungininkes, kaip ir Antrojo pasaulinio arba Pirmojo karo metais, nežinot? Internacių ideologijoje mažoms tautoms, neskaitlingoms tautoms, vietos pasaulyje nėr, kai suplanuota viena kalba, viena kultūra, viena Pasaulio Vyriausybė ir vienas Pasaulio Fiureris. O ir jauni žmonės puikiai prisimena, ką veikė vaikais ir paaugliais būdami, kaip drapalino ir alino savo tėvus, kaip tyčiojosi iš jų ir mokytojų, iš vyresnių žmonių – tetų ir dėdžių, ir t.t.
Dieve kaip sunku su diletantais ir mastytojais kurie bando apmastyt procesus kurių veikimo nesupranta. Šita žmonių problema NĖRA religinė, ji NĖRA kultūrinė ir NĖRA vien ekonominė (nors dalinai susijusi ir sstiprina neigiama efekta). Tai kame tas reikalas?
Reikalas iš esmės labai paprastas, Iš esmės išskirtinai BIOLOGINĖS kilmės. Kaip taip? Juk arabai dauginasi, kiniečių milijardas, o ir Afrikoje nestabdo, o Lietuviai kažkodėl ne. Pradėkime nuo pradžių. Pradžioje buvo John Bumpass Calhoun kuris vykdė eksperimentus su pelėmis 1958 – 1962 metais. Ir aptiko tokį dalyka kaip Behavioral sink. Visi bėgat į vikipedija ir skaitot straipsnį. Visiem nesupratusiem trumpai pasakoju esme. Kuo daugiau, vienos rūšies individų gyvena tam tikroje ribotoje teritorijoje, tuo labiau (su kiekviena nauja karta), jų elgesys darosi nenormalus ir iškreiptas. Kas baigiasi populiacijos kolapsu ir IŠMIRIMU. Tam neturi įtakos jokie kultūriniai dalykai, jokie religiniai dalykai ir net ne ekonominiai dalykai, nors blogi ekonominiai reikalai BLOGINA padėtį. Tai štai, ka daro žmonės. Sulekia iš kaimų į didmiesčius ir iš esmės, kartoja ta eksperimenta su pelėmis, tik jau su žmonių, savanorišku ir nesamoningu dalyvavimu. Rezultatai VISADA bus tokie kaip su pelėmis, BE IŠIMČIŲ. Arabai ir kiti atbėgeliai, dažnai važiuoja iš tokių vietų, kur jie prieš tai gyveno nors ir lūšnynuose, bet menkai urbanizuotoe vietovėse, arba pabėgo iš perteklinai apgyvendintų vietovių. Jeigu jie gyvent taip pat kaip jūs, trečioje,o gal ir antroje kartoje, jie bus lyginai taip pat išmirštantys. Nepriklausomai nuo kultūrinių ar religinių paskatų. Neišvengiamai. Perteklinė urbanizacija ir žmonių koncentracija vienoje vietoje ir yra tas faktorius kurius jus žudo. Toks, negailestingas ir žiaurus gamtos mechanizmas, saugantis nuo perteklinio prieauglio. Viskas, tuo iš esmės viskas pasakyta, skaitykite vikipedijos strapsnį apie Behavioral sink, o paskui imkitės rimtų knygučių šita tema ir jeigu pas jus smegenys pakankamos apimties, man jums daugiau niekada nereikės nieko aiškinti ir pirštu badyti į jūsų paikus svaičiojimus apie nieka, svaičiojimus primenančius vėlyvojo brežnevizmo laikus kai tusčiai virpini ora, bet visiem viskas buvo nusipjaut ir nieko tos kalbos pakeist iš esmės negalėjo. Aš jum daviau rekta, kaip išspręst išmirimo problema. Norit, pasinaudosit, nenorit, eikit velniop, vadinasi nusipelnės išmirti.
Vis dėlto didžiausią tankį bendruomenės pasiekia senų civilizacijų kilmės vietose. Nors jau seniai turėjo pirmos išmirti.
Jos ir išmiršta. Jų vietose senai gyvena tie, kurie nieko bendro su tom civilizacijom neturi. Tie patys italai NĖRA romėnai, kaip ir tie patys mao kiniečiai, nėra tie senieji kiniečiai, nors jie bando vaidinti, senov4s i6minti kurios nelabai ir buvo, o dabar juo labiau. Kinai beje išmiršta, pas juos kolapsas bus iti žiaurus. Jie suvarė krūva žmonių iš kaimo vietovių kur jie natūraliai ir gerai dauginosi į miestų ankštalynes, pasekmės po keleto dešimtmečių bus žiaurios. Senoji (iš ties senoji) tankiai vieni kitiem ant sprando susigrūde europiečiai išmiršta, Kaimų nykimas ta tik greitina nes būtent kaimai ir smulkūs miesteliai turi ta atsinaujinimo mechanizma, senieji didieji miestai, visada sudegindavo perteklių ir visada turėjo neigiama prieauglį. Ir straipsnio tu neskaitei, o ir per kvailas suvokti kas ten rašoma. Todėl švieskis, tada nerašinėsi bukų dalykų apie kuriuos nieko nesuvoki.
Žinoma yra keletas būdu, paskatinti gimstamuma. Karas, užgrobimas, kada išnaikina vietinius ir įsikuria vietoje jų, kruvinu ar „taikiu” būdu. Tačiau nesprendžiant esminių problemų, tai yra susigrūdimo vienoje vietoje, tai bus tik vienos kartos laikotarpio, nuosprendžio atidėjimas. Tai neišvengiama,, jeigu grūstis į miestus. Miestas visada minusas populiacijos reprodukciniu požiūriu, kuo didesnis miestas, kuo didesnė centralizacija, tuo didesnis minusas.
Mokslas skelbia greitą biosferos katastrofą, su atitinkamomis pasekmėmis „gudriai” žmonių padermei , nesugebančiai betgi optimizuoti žmonių skaičiaus planetoje net vardan nuosavo ilgesnio išlikimo. Išties, kaip pelės žmonės vis dar galvoja kad geriausia išeitis tokiomis aplinkybėmis – kuo sparčiau daugintis. Tada ir po išmirimo kažkiek gal išliks…Mūsų Lietuvoje kitaip galvojančių atrodo ir nėra.
Ne mokslas, o jūsų raudonų utelių sekta, kuri siekia civilizacijos žlugimo.
Iš nuotraukos matosi, kad Petronis galėtų nerašinėti „patriotinių” straipsnių apie „blogėjančią Lietuvos demografiją”, ir asmeniškai prisidėtų prie Lietuvos „demografijos problemos” sprendimo.. Paviešintų, kaip jis deda visas pastangas ir jėgas šio „problemos sprendimui”. Kad Petronis asmeniškai „pagamino” 10 ir daugiau vaikų, kuriuos augina.. Deklaruotų, kad norėtų prisidėti „prie demografijos gerinimo” ir daugiau, bet daugiau negali nes trūksta fizinių jėgų… Beliko pasitenkinimas, kad padarė viską ką „leido fizinės ir dvasinės noro ir galėjimo jėgos”…
Tai negi vaikai gimdomi dėl gerovės valstybės? Mažiau vaikų – grėsmė gerovės valstybei?? Nesąmonė. Vaikų turi mažėti po truputį, kad neatsirastų staigios didelės disproporcijos tarp darbingų jaunų ir senių išlaikytinių. O mažą disproporciją darbo našumo augimo laikas tiesiog gėda minėti. Afrikos ir kt valstybės, kurios kiek galėdamos atidėlioja gimstamumo mažinimą, neišvengimai susidurs su pavėlavimo problemomis, kada mažinti gimstamumą teks staigiai – visų pirma dėl ekologinių priežasčių . Ateities žmonijos problema: dėl ekologinių priežasčių gimstamumą pasaulyje teks mažinti staigiai, o dėl socialinių sunkumų ir senovinių papročių viskas vyks lėčiau negu būtina.