Kas yra vertybės, lyg ir savaime aišku. Vertybes puoselėjame ir branginame. Jos yra dalis to, kas esame. Jas gauname iš tėvų ir mokytojų, jas perduodame savo vaikams – bent jau mėgstama sakyti, kad šeima daug kam siejasi su vertybėmis. Padėti jas išsaugoti ir perduoti mums žada politikai. Žiniasklaida mums kartais kiek įsakmiai primena, kad vertybių būna įvairių ir kad jos keičiasi.
Bet ką reiškia žodis „vertybė“, ne visada akivaizdu – nes sakydami „vertybė“ žmonės omenyje kartais turi visiškai skirtingus dalykus, o kartais galbūt išvis vargiai galėtų paaiškinti, ką tiksliai.
Kartais sakydami „vertybės“ žmonės turi omenyje tai, ką turėtų vertinti kiekvienas ganėtinai atviro žvilgsnio ir ganėtinai tvirto proto žmogus. Savaime aišku, kad tokių tikrųjų vertybių turėtų būti nedaug, kad žmonės iš esmės nesutaria dėl to, kurios iš jų tikros, ir, jei jau taip, kad daugelis žmonių klysta pasirinkdami savo vertybes. Ar didesnė vertybė laisvė, ar lygybė? Ar hierarchija yra vertybė, o gal visas hierarchijas turėtume stengtis sugriauti siekdami kitos vertybės – lygybės? Jei kurios nors vertybės yra „tikrosios vertybės“, tuomet turi būti ir „netikrosios“, apsimetėlės, vertybės. Ir jei mums rūpi tiesa ir teisingumas, turėtume stengtis, kad visuomeniniame gyvenime būtų išpažįstamos būtent tos tikrosios.
Bet kartais sakydami „vertybės“ žmonės turi omenyje tiesiog tai, ką kas nors laiko esant vertinga. Yra krikščioniškos ir liberalios, tradicinės ir šiuolaikinės, tautinės ir kosmopolitinės vertybės. Yra islamo, rokenrolo ir sąmokslo teoretikų vertybės. Yra gangsterių, narkomanų ir kanibalų vertybės. Kai žodis „vertybė“ yra vartojamas šia prasme, nieko nepasakoma apie nuo požiūrio taško nepriklausomą dalyko vertę – tik tiek, kad pasaulyje yra žmogus, kuris tai vertina.
Vertybės yra dviprasmybės. Kasdienėje kalboje dažnai neaišku, kuri iš šių prasmių turima omeny. Kuria prasme vartojamas žodis „vertybės“, kai sakoma, kad „turime ginti savo krikščioniškas (arba demokratines, tautines) vertybes“? Ar turime ginti jas, nes jos mūsų, ar dėl to, kad jos savaime to vertos?
Be didelių sunkumų galima abi šias prasmes sudėti į vieną sakinį – pavyzdžiui, „kiekvieno teisė į savo vertybes yra vertybė“. Viena vertus, sakoma, kad vertybių yra daug ir įvairių ir kad kiekvienas turi teisę pasirinkti savo vertybes. Kita vertus, sakant, kad pasirinkimo galimybė yra vertybė, rodos, turima omeny, jog kiekvienas turėtų pripažinti tokio pasirinkimo galimybę visiems kitiems. O gal ir ne?
Šitas vertybių dviprasmiškumas greičiausiai susijęs su dvejone, kurią neretas šiuolaikinis vakarietis patiria svetimybės akivaizdoje. Ar savo vertybes jis turi laikyti visuotine, pilniausia teisingumo išraiška, ar tik „subjektyviu“ nusistatymu, kurio pretenzijos būti visuotiniam ne tvirtesnės ir ne silpnesnės nei bet kieno kito? Ką galvoti ir sakyti susidūrus su kanibalais? Ar kanibalai privalo pradėti gerbti žmogaus teises ir atsisakyti kanibalizmo? O gal jų kultūra tiesiog turi kitas vertybes, kurias irgi reikia gerbti?
Kai kuriais atvejais vakarietis būna pilnas ryžto reikalauti gerbti Vakarų vertybes – pavyzdžiui, reikalauti kai kurių valstybių narių gerbti teisės viršenybę ar žmogaus teises. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, Vengrijos valdantieji pasirinko kitas vertybes, jie turi gerbti tikrąsias, europines, vertybes. Bet kitais atvejais, pavyzdžiui, santykiuose su musulmonų religija – net ir kiek tai liečia tokias musulmoniškuose kraštuose paplitusias praktikas kaip mergaičių lytinių organų apipjaustymas, – dažnas šiuolaikinis vakarietis jaučia pareigą gerbti kitą kultūrą ir kitoniškas jos vertybes.
Filosofas Allanas Bloomas žodį „vertybės“ siejo su sutrikusiu ir neaiškiu kalbėjimo apie gėrį ir blogį būdu. A. Bloomas teigė, kad „vertybės“ yra filosofinis Friedricho Nietzschės išradimas, žiūronas, skirtas į žmonių pasaulį pažvelgti iš salos, esančios anapus gėrio ir blogio. Iš F. Nietzschės veikalų vertybės buvo importuotos į sociologiją.
Maxas Weberis, kurį galima vadinti visos XX a. sociologijos tėvu, vertybes laikė pasirinkimais, kuriuos žmonės daro ir kurie veikia jų veiksmus, bet kurių neįmanoma protingai apginti. Protas gali nustatyti priežastinius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar pokyčių, tačiau negali įrodyti tam tikrų dalykų esant gerų ir blogų, daugiau ar mažiau vertingų. Vadinasi, ir mokslas, ir racionalumas, ir lygybė, ir laisvė tėra tik trumpa ištrauka iš neaprėpiamo sąrašo vertybių, kurios visos pasirenkamos vienodai aklai.
Tuomet gėrio ir blogio nėra – bet yra valdžia ir valia jos siekti. Praktinė išvada, kurią iš to galima padaryti, yra tokia: reikia aklai pasirinkti, kokios yra tavo vertybės, ir panaudoti visą politinę jėgą bei sumanumą, jas primetant visiems.
Universitetuose studentai išmoko vartoti šį žodį. Vėliau jie tapo žurnalistais, politikais ir mokytojais, ir taip vertybės tapo beveik kasdieniu kiekvieno vakariečio žodžiu.
A. Bloomas, savo akimis matęs šį pokytį ir supratęs, kodėl vertybės buvo išrastos, į visa tai, rodos, žvelgė su nerimu, gal net pasibaisėjimu, jaučiamu jo minties dėstyme – „Daugelis sakys, kad manoji esminės kontinentinės, ypač vokiečių filosofijos mums daromos įtakos apžvalga yra klaidinga ir perdėta, ir kad net jei ši kalba sklinda iš mano nurodyto šaltinio, kalba neturi tokio poveikio. Bet kalba visur aplink mus. (…) Jei galime patikėti, kad „pasaulėžiūra“ sukūrė kapitalizmą, galime rimtai pažiūrėti ir į galimybę, kad galia perkrautos vokiečių filosofų vizijos ruošia kelią tironijai ateityje.“ Juk bet kokiai tironijai būtų naudingiausia, jeigu netektume aiškių būdų pasakyti, kad valdžia yra tironiška. A. Bloomui toks nyčėizmų sukasdienėjimas priminė Veimaro respubliką.
Nedaug žmonių supranta, kad toks paprastas ir kasdieniškas žodis kaip „vertybė“ iš tikrųjų yra filosofinis išradimas, specialiai sukurtas tam, kad būtų galima išvengti aiškaus kalbėjimo apie gėrį ir blogį. Dėl to vertybės tokios miglotos – kas konkrečiai yra europietiškos arba tradicinės vertybės? Ir dėl to jos tokios patogios, kai reikia pasakyti ką nors gražaus arba griežto, bet nesinori – arba neišeina – pasakyti nieko aiškaus.
„Didžiąją modernios kalbos aparato dalį sudaro darbą lengvinantys įtaisai, kurie daug labiau, negu derėtų, lengvina protinį darbą“, – yra rašęs G. K. Chestertonas. Anot jo, dirbtiniai kalbos konstruktai liudija tam tikrą mąstymo tingumą. Jo pavyzdys maždaug toks: kalbėti apie kriminologijos tyrimų konsensusą, laisvės atėmimo terminus ar visuomenės evoliuciją, siekiant humaniškesnių nuostatų bausmės atžvilgiu, galima valandų valandas, „ir jūsų galvoje nepajudės nė viena pilkoji ląstelė“. Bet jei teks kokiam nors žmogui paprastais žodžiais pasakyti „tavo vieta kalėjime“, jūs greičiausiai pagalvosite apie tai, ką sakote. G. K. Chestertonas matė, kad sudėtingiausi yra paprasti žodžiai, o dirbtiniai išradimai dažnai tik pridengia apytuštę vietą, kurioje turėtų būti mintis.
Nors ir neskamba tarptautiškai, „vertybės“ irgi yra toks dirbtinis gaminys. Jos lygiai taip pat tarsi palengvina kalbėjimą apie teisingumą ir neteisingumą, bet iš tikrųjų tik padaro jį neaiškų. Dažnu atveju šnekos apie vertybes būna banalūs plepalai, o blogiausiais atvejais – bandymas kalbėti nieko nepasakant. Juk sakyti „mano vertybės yra krikščioniškos“ arba „mano vertybės yra liberalios“ reiškia nepasakyti beveik nieko.
Visai kas kita sakyti, pavyzdžiui, „tikiu į Dievą“ arba „netikiu į Dievą, bet norėčiau gyventi visuomenėje, kur dauguma žmonių elgiasi, lyg Juo tikėtų“; „visos bendro gyvenimo formos turi būti lygios“ arba „negimusio kūdikio gyvybė yra svarbesnė nei moters teisė rinktis, ar gimdyti“. Tai bent jau tiesūs ir aiškūs teiginiai.
Todėl geriau nebeminėkime vertybių. Pamirškime jas. Arba bent jau neminėkime jų mechaniškai ir negalvodami. Vos tik nustosime, mums teks pradėti stengtis aiškiau įvardinti, ką norime pasakyti. Ir kai reikės aiškiau pasakyti, bus sveika proga pagalvoti apie tikslius žodžius ir tikslias mintis.
Šaltinis: Bernardinai.lt