Kai sausį Seimas pritarė lietuvių kalbos abėcėlėje nesančių raidžių „q”, „w”, „x” rašybai Lietuvoje išduodamuose oficialiuose dokumentuose, Seimo Kultūros komiteto vicepirmininkas Robertas Šarknickas įspėjo: po šio sprendimo iškils grėsmė lietuvių kalbai ir netgi Konstitucijai. Ilgai laukti nereikėjo – prognozės išsipildė praėjus vos daugiau nei pusmečiui.
„Jie apsuko, apvyniojo įvairiais saldainių blizgančiais popierėliais, užsuko kietai popieriukų galus tvirtindami, kad daugiau neis gilyn į lietuvių kalbos išdarkymą sunaikinimo link”, – valdančiųjų pažadus priminė Seimo „valstietis” R.Šarknickas.
Kultūros komiteto vicepirmininkas sako, kad bauginančias išvadas dėl grėsmės Konstitucijai padarė ne vienasmeniškai, o išklausęs tokių ekspertų, kaip akademiko Eugenijaus Jovaišos ir Lietuvos muziejininko, Etninės kultūros globos tarybos nario Jono Vaškūno, įžvalgų.
„Jau tuomet sakėme, kad Pandoros skrynia atidaryta, mat kitas tokio įstatymo priėmimo pasekmių žingsnis bus diakritinių ženklų naudojimas žodžiuose”, – teigė R.Šarknickas.
Jis primena, kad diakritiniai ženklai – virš, prie raidžių ar po jomis rašomi ženkleliai, keičiantys ar tikslinantys kai kurių raidžių tarimą, tokios, kaip, pavyzdžiui, lenkų perbraukta „l”, atrodanti kaip „ł”, ar vokiškos raidės su umliautais.
„Tai reikštų, kad be jau įteisintų trijų raidžių („q”, „w”, „x”) būtų pradėti naudoti ir diakritiniai ženklai. O kodėl gi ne? Precedentas valdančiųjų kartu su lenkų keliais Seimo nariais jau sukurtas. Ir nereikėjo laukti ilgai, kol Seime pasigirdo pirmosios tokio pakeitimo kalbos”, – teigė parlamentaras.
Jis priminė, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai Seime siekia, jog Lietuvos piliečių pavardės turi būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis. Ritos Tamašunienės ir Česlavo Olševskio parengtose Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisose siūloma leisti asmenvardžiuose naudoti diakritinius ženklus – tai reikštų, kad tam tikrais atvejais Lietuvos Respublikos oficialiame dokumente asmens vardas ir pavardė galėtų būti nė neįskaitomi, kadangi juose būtų gausu rašmenų, nesančių lietuvių kalbos abėcėlėje ir nepažįstamų lietuviams.
„Ar kitas žingsnis nebus įteisinti ir kirilicos ar arabų rašmenis? Verta pagalvoti, jei negerbiame savo kalbos. Kur link mūsų, lietuvių, identitetą veda tokios įstatymo pataisos? Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Visgi pagal tai, kas vyksta, galiu drąsiai teigti, kad tuoj nebeliks mūsų, kaip tautos, pagrindinio veido – unikalios kalbos. Ši valdžia per ketverius savo vadovavimo metus sudarkys puoselėtą lietuvių kalbą, kurios nesugebėjo paveikti šitiek metų trukusi okupacija. Šį kartą padarysim viską ir greit, ir savo noru. Likimo ironija, Ukraina net uždraudžia rusų kalbą mokyklose, taip tvirtai apsaugodama savo kalbą, etnines žemes, tradicijas, o čia atidaroma Pandoros skrynia.
Jeigu mes savo oficialiuose dokumentuose pradėsime naudoti svetimybes, ar tada ta lietuvių kalba vis dar bus valstybinė? O kaip dėl minėto Konstitucijos straipsnio – ar čia nėra prieštaravimo? Nuomonės nepakeičiau. Tiek š. m. sausį priimtas, tiek dabar įregistruotas įstatymo projektas yra grėsmė tiek lietuvių kalbai, tiek Konstitucijai. Toks įstatymo pakeitimas yra tiesioginis pasikėsinimas į valstybingumą ir pilietiškumą”, – akcentavo R.Šarknickas.
Pasak jo, labai geras pavyzdys yra Prancūzija – valstybė, kuri įstatymo lygmeniu priėmė sprendimą išsaugoti savo kalbą.
„Ten įstatymas apima visas gyvenimo sritis. Tai – įvairūs viešosiose vietose kabantys plakatai, užrašai, gatvių pavadinimai, su eismu ir transportu susieti nurodymai. Ten, kur norima pasitarnauti šalies svečiui ir vartojama svetima (anglų) kalba, privalu šalia tą pat parašyti ir prancūziškai.
Įstatyme nurodyta, kad sutartys, įsipareigojimai ir kiti raštai turi būti rašomi prancūziškai. Smulkiai pateikiama, kaip turi atrodyti reklama. Kiekvienas į ją įsiterpęs svetimžodis turi būti išverstas į prancūzų kalbą. Taigi – jokių svetimybių ir diakritinių ženklų, kurie yra svetimi prancūzų kalbai.
Turbūt sunku buvo patikėti, kad po šitiek metų okupacijos čia, Lietuvos širdyje, nesant okupantų, savi Lietuvos Respublikos valdantieji sieks keisti savą kalbą. Tam reikia padėti tašką. Nebegalima leisti pasikartoti sausio beprotybei. Negi nematote, kas vyksta Ukrainoje, negi nėra pavyzdžių, kaip Prancūzija saugo savo kalbą?”, – retoriškai klausė R.Šarknickas.
