Augustas Kalinauskas. Apie Gerovės valstybę ir vieną jos negerovę

Nenustebkite, kad Gerovės valstybė čia yra parašyta iš didžiosios. Tai ironija šio reiškinio atžvilgiu. Iš didžiosios raidės rašome dalykus, kuriuos vertiname ir kurių vertė neabejotina. Dievas, Tėvynė, Vasario 16-oji, Nepriklausomybės kovos – kai šiuos žodžius aptinkame parašytus mažąja raide, nejučia sutrinkame. Taigi iš didžiosios raidės yra rašomi abstraktūs dalykai ir mums svarbios idėjos.

Tad šis tekstas ir bus apie jas. O gal tiksliau apie keistą jų pobūdį viešojoje erdvėje. Juk kai žvelgiame į politiką atrandame, kad ji turi dvi savo puses – idėjinę, sakytume idealistinę, kur susitinka ir grumiasi skirtingos idėjos bei pragmatinę, dar vadinamą realpolitik, kupiną intrigų, galios žaidimų ir nuolatinių grumtynių dėl valdžios bei įtakos. Iš esmės, reali politikos tikrovė yra kažkur per vidurį. Politika negali be idėjų, net ir labiausiai pragmatiškas politikas retkarčiais apeliuos į kažką amžino ar šiek tiek pakylėto – tradiciją, vertybes, moralę, pareigą ir pan. Net jei tai ir daroma tik tam, kad palenkti savo pusėn rinkėjus ar viešąją nuomonę, be to tikrai sunku apsieiti. Tuo tarpu, kita politikos pusė reikalauja nuolatinio jėgos demonstravimo ir bandymo įtaka, derybomis ar kitomis priemonėmis sutelkti šalininkus ir palenkti sau oponentus. Tokia yra politikos prigimtis – vokiečių filosofas Carlas Smidtas rašė, kad natūralus politikos tęsinys yra karas[1]. Ir panašu, kad jis buvo teisus.

Tad prie ko čia idėjos, sakysite? O gi štai – jeigu neatsiejama politikos pusė yra tikrai bjauri ir nevienareikšmė, politikai reikia ir visada reikėjo stabilizuojančio balasto tam, kad ji netaptų perdėm pragmatiška. Idėjos civilizuoja ir nukreipia brutalią politikos jėgą. Net ir aršiausi lyderiai pasaulio akyse turi prisidengti idėjomis, kad galėtų pateisinti savo veiksmus. Tad atrodo, jog idėjos yra absoliučiai neatskiriama politikos dalis. Ir čia staiga norisi sustoti. O kokios yra mūsų politinės idėjos?

Verta prisiminti Lietuvos šimtmečio progai skirtą iniciatyvą „Idėja Lietuvai“, skirtą visuomenei suburti ir naujoms idėjoms pasiūlyti, kurios, kaip teigiama, turėjo „kurti šimtmečio sulaukusią Lietuvą tokią, kad ateities kartoms paliktume ją klestinčią ir drąsiai judančią į priekį.” Kas šiandien liko iš šio projekto? Ironiška, bet netgi projekto naujienų skiltis nebepildoma jau nuo 2019 m. Dar paradoksaliau skamba projekto pristatymas, kuriame skaitome, jog „kiekvienas norintis įsitraukti galėjo siūlyti idėjas, kurios neturi ribų, įkvepia dar daugiau idėjų ir apima negirdėtus, reikšmingus ir ryžtingus pokyčius.” Kas gi yra tie negirdėti, reikšmingi ir ryžtingi pokyčiai? Finaliniame projekto etape visuomenė ir ekspertai atrinko tris idėjas – mokytojas prestižinė profesija iki 2025 m., pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstą bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas ir dviguba pilietybė. Pripažinkime, ne taip jau negirdėta, ar ne?

Kol kas per daug nesigilindami į tai, kas nutiko su šiomis novatoriškomis idėjomis, pažvelkime į tai, kas idėjos yra. Pirmiausia, idėja pačia savo esme yra tam tikra absoliutumu pasižyminti sąvoka ar reiškinys, kuriam realiai įgyvendinti reikia daugelio praktinių veiksmų ir kurie savo ruožtu dažnai yra sudėtingi ir nevienareikšmiai. Dar daugiau, pats idėjų pobūdis nurodo, kad tam tikra prasme tai yra niekada nepasiekiamas idealas, tačiau kartu ir būtinas, kad galėtume bent iš dalies priartėti siekiamo tikslo link. Tad didžiausias paradoksas, kuris iškyla, žvelgiant į Lietuvai pasiūlytas idėjas – jos nėra idėjos. Tai yra aiškūs, konkretūs ir pragmatiški tikslai. Taigi galima užtikrintai teigti, kad Lietuvai trūksta tikrų idėjų. Tai kartu yra ir priežastis, kodėl „Idėja Lietuvai“ iniciatyvos numatyti tikslai taip niekada ir nebuvo įgyvendinti – nebuvo juos motyvuojančių idėjų. Juk idėja visada eina pirma veiksmo. Tam, kad net pradėtume mąstyti apie kokį nors būdą, kaip tobulinti valstybę, turime turėti vieną ar kitą šios valstybės idėją, tikėti, kad toks dalykas kaip tobulinimas yra gerai, netgi tikėti, kad egzistuoja gėris ir kad jo verta siekti – visa tai ir yra idėjos. Taigi tokie abstraktūs ir galbūt miglotai skambantys dalykai – kaip gėris, tiesa, teisingumas yra idėjos, o susiejus jas su valstybe, šios idėjos įgyja jau ir konkretesnį pavidalą, kaip socialinis teisingumas, švietimo, šeimos svarba ir pan., kas jau gali būti įgyvendinama per anksčiau išvardintas strategijas. Tačiau, svarbu pabrėžti, tai – tik strategijos, tačiau dar tikrai ne idėjos.

Ir pabaigai, aptarkime dar vieną svarbų idėjų aspektą – jos yra sunkiai įgyvendinamos, įgyvendinamos tik iš dalies arba neįgyvendinamos visai. Skamba nuviliančiai? Tačiau, toks yra idėjų pobūdis – jos visos pasižymi absoliutumu, yra idealai ir negali iki galo atitikti realios tikrovės. Pavyzdžiui, juk teisingumas negali būti tik dalinis ar tik šiek tiek teisingumas. Tam, kad teisingumas pilnai atitiktų savo apibrėžimą, jis turi būti visas toks ir bet koks trūkumas jau greičiausiai nurodytų į neteisingumą. Lygiai tas pat atsitinka ir su gėriu, grožiu, tiesa bei kitomis abstrakčiomis idėjomis – visas jas suvokiame kaip absoliučias, tačiau tikrovėje – jos yra sunkiai arba beveik neįgyvendinamos. Tačiau, tai tikrai labai svarbu – idėjos mums yra absoliučiai būtinos. Mes privalome nuolat siekti idealo ir juo tikėti, kad bent dalį jo iš tiesų įgyvendintume. Jei prarasime idealą, tikėjimą absoliučiais dalykais, neįgyvendinsime net ir dalies to, ko tariamės siekę.

Taigi, čia norėtųsi ir vėl sugrįžti prie dabartinės Lietuvos ir gerovės valstybės. Reikia pripažinti, kad kalbėjimas apie gerovės valstybę ir šios strategijos pavertimas viešumoje nuolat kartojama idėja – yra tikrai didelė prezidento Gitano Nausėdos klaida. Pirmiausia, dėl to, kad gerovės valstybės idėja – yra pragmatinis tikslas, kuris pats savyje netalpina jokio absoliutaus idealo, kurio būtų galima siekti. Paprastai tariant, gerovės valstybė reiškia, kad norime gyventi geriau. Tačiau toks tikslas tikrai nesutelkia ir neskatina dėti didesnių pastangų kurti valstybę. Niekas nekovos ir tikrai sunkiai nelies prakaito tam, kad gyventų geriau ir patogiau. Be didesnių pastangų gyventi patogiai galima pradėti jau šiandien, čia ir dabar. Jeigu gerovės valstybė bent būtų susieta su socialiniu teisingumu ar lygiai visiems prieinamu aukštos kokybės švietimu, tada tai jau būtų bent kiek panašiau į idėjas. Tačiau gerovės valstybės idėja yra tokia perdėtai pragmatiška ir neapibrėžta, kad nebeaišku, kas tai yra ir koks turinys ją sudaro.

Sakysite, per daug kritikos? Galbūt. Tačiau, leiskite ir man pasiūlyti idėją Lietuvai. Idėjos keičia tikrovę ir jos tikrai gali pakeisti ir Lietuvą. Tad pradžiai, pradėkime kitaip kalbėti apie savo tėvynę – ne kaip apie komunalinį ūkį, ekonominę gerovę, ar tik naujų darbo vietų kūrimą. Juk visada bus valstybių, kurios visais šiais aspektais bus kur kas geresnės už mus. Tad pirmiausia, nebijokime apie valstybę galvoti kaip apie tam tikrą absoliučių idėjų ir idealų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, kokia būtų Lietuva, jei joje būtų daugiau teisingumo, pasiaukojimo ir atsidavimo? Kokia būtų Lietuva, jei jos kultūroje būtų daugiau grožio? Kokia būtų Lietuva, jei jos žiniasklaidoje būtų daugiau tiesos? Tai puikūs klausimai kovo 11 – osios proga. Juos nuolat užduodami, mes tikrai atrasime, kaip šias idėjas įgyvendinti. Tačiau mes privalome užduoti šiuos klausimus ir mąstyti iš tiesų drąsiai. Juk tai mums ir siūlė projekto „Idėja Lietuvai“ organizatoriai.

[1] Smidt, C. (2007) The Concept of the Political, vert. George Schwab, University of Chicago Press, p. 26.